Kaz­liš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čia – me­di­nės liau­dies ar­chi­tek­tū­ros sti­liaus pa­vyz­dys

Iš pu­šies ir eg­lės su­ręs­ta Kaz­liš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos baž­ny­čia šie­met mi­nės 103 me­tų su­kak­tį. Liau­dies ar­chi­tek­tū­ros sti­liaus mal­dos na­mų sta­ty­bos, ini­ci­juo­tos ei­li­nių ti­kin­čių­jų rū­pes­čiu, įvei­kė vie­tos dva­ri­nin­kų da­ro­mas kliū­tis rink­ti au­kas, ir per tre­jus me­tus šventovė iš­ki­lo ne­di­de­lio mies­te­lio cen­tre.

Kliū­tis įvei­kė už­si­spy­ri­mas

Kaz­liš­kio baž­ny­čios sta­ty­bų pra­džia – pui­kus pa­vyz­dys, kaip žmo­nių vie­ny­bė ga­li įveik­ti net di­džiau­sias kliū­tis.

Is­to­ri­ja me­na mies­te­ly­je bu­vu­sią me­di­nę kop­ly­čią, pa­sta­ty­tą apie 1796 m. Ta­čiau XIX a. ant­ro­jo­je pu­sė­je ji su­griu­vo.

Ne­li­kus mal­dos na­mų Kaz­liš­kio apy­lin­kių gy­ven­to­jai 1901 m. pra­šė kon­sis­to­ri­jos lei­di­mo pa­si­sta­ty­ti nau­ją kop­ly­čią. Ta­čiau kon­sis­to­ri­ja sta­ty­bų ne­lei­do. Kaz­liš­kė­nai ir ap­lin­ki­nių kai­mų žmo­nės ne­at­ly­žo. Ra­ge­lių kle­bo­no kun. Sta­nis­lo­vo Sta­ke­lės ir Pa­ne­mu­nio kle­bo­no Jus­ti­no Sen­kaus pa­ta­ri­mu trys at­sto­vai – Uvai­nių kai­mo ūki­nin­kas Ste­po­nas Mar­gis, Pet­ras Šar­ka iš Da­gė­nių ir Ga­siū­nas iš La­ze­riš­kio – nu­vy­ko pas že­mai­čių vys­ku­pą Me­čis­lo­vą Pa­liu­lio­nį ir ga­vo lei­di­mą sta­ty­ti baž­ny­čią. Dar­bų ne­su­truk­dė ne tik au­kų rin­ki­mo sun­ku­mai, bet ir kai ku­rių dva­riš­kių da­ro­mos kliū­tys. Tuo me­tu bu­vo sta­to­mos Pa­ne­mu­nio ir Žio­biš­kio šven­to­vės, to­dėl kai ku­rie vie­tos dva­ri­nin­kai pa­gei­da­vo, kad pir­ma bū­tų pa­sta­ty­tos jos.

Pa­gal is­to­ri­nius šal­ti­nius vie­tos dva­ri­nin­kas Ky­liaus­kas iš­sky­rė baž­ny­čiai tris de­šim­ti­nes že­mės. Už su­rink­tas ti­kin­čių­jų au­kas bu­vo nu­pirk­ta miš­ko me­džia­gos ir sta­ty­bos pra­si­dė­jo. Per tre­jus me­tus iš eg­lės ir pu­šies rąs­tų bu­vo pa­sta­ty­ta 10 m aukš­čio ir per 300 kv. m plo­to tra­di­ci­nio sti­liaus, kryž­mi­nės for­mos su ak­mens mū­ro pa­ma­tais baž­ny­čia. 1910 m. gruo­dy­je ją pa­šven­ti­no Pa­ne­mu­nio kle­bo­nas J. Sen­kus.

Pir­mo­jo Kaz­liš­kio pa­ra­pi­jos kle­bo­no kun. Bo­les­lo­vo Vė­gė­lės rū­pes­čiu 1913-ai­siais baž­ny­čio­je bu­vo pa­sta­ty­ti nau­ji de­vy­nių re­gist­rų var­go­nai, pa­ga­min­ti Ja­kobš­tad­to meist­ro A. Su­pak­lus­to. Var­go­nai tu­rė­jo 162 me­ta­li­nius vamz­de­lius, juos Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu iš­lu­po ir iš­si­ve­žė vo­kie­čiai.

Per ka­rą nu­ken­tė­jo ne tik var­go­nai, bu­vo su­griau­ta var­pi­nė ir pa­ra­pi­jos la­vo­ni­nė.

1922 m. rug­pjū­ty­je pa­ra­pi­ja nu­pir­ko kle­bo­ni­jai 12 ha že­mės. “Pu­sė mies­te­lio pa­sta­ty­ta ant baž­ny­čios že­mės”, – šyp­so­jo­si da­bar­ti­nis Kaz­liš­kio kle­bo­nas Po­vi­las Juo­zė­nas.

Tais pa­čiais me­tais kun. M. Na­ko rū­pes­čiu bu­vo su­re­mon­tuo­ti baž­ny­čios var­go­nai, ku­riais var­go­nuo­ja­ma iki šiol. Tie­sa, pa­ra­pi­ja va­go­ni­nin­ko ne­be­tu­ri, ta­čiau per di­des­nes šven­tes mu­zi­kos in­stru­men­tas ne­ty­li: į baž­ny­čią at­vyks­ta ki­tos pa­ra­pi­jos var­go­ni­nin­kas.

Prieš ke­lis de­šimt­me­čius cin­kuo­ta skar­da bu­vo ap­deng­ta baž­ny­čia, ge­le­ži­ne ažū­ri­ne tvo­ra ap­tver­tas šven­to­rius, ati­da­ry­tos pa­ra­pi­jos ka­pi­nės.

1932 m. pa­skir­to kle­bo­no kun. Juo­za­po Ma­tu­le­vi­čiaus dė­ka bu­vo pa­sta­ty­ta nau­ja kle­bo­ni­ja, su­re­mon­tuo­ti pa­ra­pi­jos tro­be­siai. Po pen­ke­rių me­tų į Kaz­liš­kį at­va­žia­vo dirb­ti kun. Jo­nas La­pins­kas, jis nu­pir­ko dvi nau­jas klau­syk­las, iš­da­žė baž­ny­čios vi­dų.

Ar­kos, bokš­te­liai, rai­ži­niai

Baž­ny­čia pa­sta­ty­ta iš pu­šies ir eg­lės. Kryž­mi­nio pla­no mal­dos na­mų sti­lis­ti­ką pa­gy­vi­na bokš­te­liai, iš­ki­lę ties fa­sa­di­ne ir ga­li­ne sie­no­mis. Jie ap­skar­din­ti, o smai­lę už­bai­gia kry­žiai. Cen­tri­nių du­rų vir­šus pa­puoš­tas ak­li­na pus­lan­kio for­mos ar­ka, o fa­sa­do fron­ta­ną puo­šia trys ne­di­de­li sta­čia­kam­pio for­mos lan­ge­liai. Pa­grin­di­niai baž­ny­čios lan­gai pa­da­lin­ti į dau­gy­bę si­met­riš­kų skil­čių, vir­šu­je jie bai­gia­si pus­lan­kio for­mos ar­ko­mis. Cen­tri­nės dvi­vė­rės du­rys iš­li­ko au­ten­tiš­kos.

Lau­ko sie­nos – stat­me­nų len­tų, da­žy­tos gel­to­nai. Nuo sau­lės ir lie­taus da­žai kai kur at­si­lau­pę, nu­by­rė­ję.

Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas P. Juo­zė­nas sa­kė, jog me­džiui pū­ti pa­vo­jaus dar nė­ra, tai­gi ir da­žy­to­jų prie baž­ny­čios sie­nų dar ne­si­ti­ki­ma. “Šven­to­vei dar tik bus 103 me­tai. Pa­ly­gin­ti su ki­to­mis me­di­nė­mis baž­ny­čio­mis, mū­siš­kė dar nė­ra se­na”, – pa­sa­ko­jo pa­ra­pi­jos ga­ny­to­jas, ve­džio­da­mas po ge­rai pri­žiū­ri­mą šven­to­rių. Žo­lė nu­šie­nau­ta, še­šė­lį sta­ti­niui kė­lę ir tvo­rą ar­dę aukš­ti me­džiai iš­pjau­ti, to­dėl da­bar nuo ry­to iki va­ka­ro mal­dos na­mai sken­di sau­lė­je.

Bažnyčios vi­dus – pas­te­li­nių spal­vų, vy­rau­ja pilkš­vai žals­va, smė­lio bei rus­vi at­spal­viai. Cen­tri­nė­je šven­to­vės da­ly­je – trys me­di­niai al­to­riai, ka­dai­se nu­pirk­ti iš se­no­sios Če­da­sų baž­ny­čios. Jie iš­gra­žin­ti da­žy­to­mis de­ta­lė­mis, ko­lo­nė­lė­mis ir skulp­tū­rė­lė­mis, o na­tū­ra­laus me­džio čia – nė ak­cen­to.

Di­džio­jo al­to­riaus cen­tre – Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Glo­bos, o vir­šu­je – šv. An­ta­no pa­veiks­lai. Al­to­rius pa­puoš­tas an­ge­lų skulp­tū­ro­mis, puoš­nio­mis ko­lo­no­mis, daug pa­auk­suo­tų de­ta­lių.

Prie al­to­riaus pa­lei sie­ną – dau­gia­kam­pis me­di­nis krikš­to in­das, už­den­gia­mas pa­puoš­tu dang­čiu. Kle­bo­nas sa­ko, kad šiam in­dui jau daug me­tų, nors už baž­ny­čią jis tik­rai jau­nes­nis.

De­ši­nio­jo šo­ni­nio al­to­riaus cen­tre – šv. Ste­po­no, vir­šu­je – šv. Izi­do­riaus pa­veiks­lai. Kaz­liš­kis gar­bi­na šv. Ste­po­ną – tai pa­grin­di­niai pa­ra­pi­jos at­lai­dai, šven­čia­mi rug­pjū­čio pra­džio­je. “Mies­te­ly­je tur­būt nė­ra nė vie­no žmo­gaus, tu­rin­čio Ste­po­no var­dą”, – svars­tė pa­ra­pi­jie­čių sie­lų ga­ny­to­jas.

Kai­rio­jo al­to­riaus pa­grin­di­nis ak­cen­tas – Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to Pra­si­dė­ji­mo sta­tu­la, jos vir­šu­je yra Mer­ge­lės Ma­ri­jos pa­veiks­las. Abu šo­ni­niai al­to­riai gau­siai pa­puoš­ti ko­lo­nė­lė­mis, an­ge­lų skulp­tū­ro­mis, dro­ži­niais, vy­rau­ja žals­vos, balkš­vos ir auk­so spal­vos ak­cen­tai.

An­ge­lai pri­me­na gy­vuo­sius

Sa­kyk­la, ku­ria kle­bo­nas dar nau­do­ja­si, me­di­nė, kam­puo­tų for­mų, pa­puoš­ta šven­tų­jų skulp­tū­ro­mis bei dekoratyviomis že­mės gė­ry­bė­mis. Jos vir­šu­ti­nė da­lis – le­li­jų for­mos dro­ži­niais iš­da­bin­ta ka­rū­na, ku­rią už­bai­gia Kris­taus skulp­tū­ra. Pa­grin­di­nį al­to­rių nuo centrinės baž­ny­čios erd­vės ski­ria te­kin­tų for­mų me­džio tvo­re­lė, da­žy­ta raus­vo mar­mu­ro spal­va.

“Čia mū­sų ra­cio­na­li­za­ci­ja”, – aiš­ki­no dva­si­nin­kas, ro­dy­da­mas ne­to­li sa­kyk­los sto­vin­tį me­di­nį, juo­dai da­žy­tą suo­lą, nau­do­ja­mą per šv. Mi­šias, au­ko­ja­mas už mi­ru­siuo­sius. Įren­gi­nys ant ra­te­lių, prie suo­lo pri­tai­sy­tos elek­tri­nės žva­kės.

Grin­dys ir suo­lai me­di­niai, be ypa­tin­gų pa­gra­ži­ni­mų. “Nuo­šir­džiai mal­dai di­de­lių puoš­me­nų ir ne­rei­kia”, – ko­men­tuo­da­mas kuk­lų baž­ny­čios de­ko­rą svars­tė dva­si­nin­kas P. Juo­zė­nas. Pa­sak jo, se­niau ar­chi­tek­tai, dai­li­nin­kai, sta­ty­da­mi mal­dos na­mus ir kur­da­mi jų in­ter­je­rus, nau­do­jo že­mės spal­vas, an­ge­lams ir šven­tie­siems su­tei­kė tik­ro­viš­kas žmo­gaus li­ni­jas, for­mas ir kū­no bei vei­do iš­raiš­kas, at­spin­din­čias vi­di­nes emo­ci­jas. To­dėl, se­nų­jų pa­ra­pi­jie­čių pa­sa­ko­ji­mu, Kaz­liš­kio baž­ny­čios al­to­rius puo­šian­tys an­ge­lai ir ki­tos skulp­tū­ros vie­ti­niams pri­me­na jų pa­žįs­ta­mus.

Jei da­žys, ne­liks or­na­men­tų

Baž­ny­čios lu­bos su­konst­ruo­tos ar­kos for­mos iš len­tų. Šios iš­dė­lio­tos raš­tais ir iš­da­žy­tos or­na­men­tais. Lu­bų vir­šų per cen­tri­nę ar­kos ašį pa­gy­vi­na ir di­din­gu­mo įspū­dį su­ku­ria or­na­men­tais da­žy­tos ro­ze­tės. Nuo grin­dų iki lu­bų – ta­šy­to me­džio, žals­vai pilkš­vos ke­tur­kam­pės ko­lo­nos.

“Lu­bų ir sie­nų da­žai per daug me­tų ap­si­lau­pė, bet re­mon­to grei­tai ne­su­lauk­si­me. Jei­gu ka­da ir da­žys, or­na­men­tų tik­riau­siai ne­be­iš­sau­gos, lu­bos liks vie­nos spal­vos”, – svars­tė kle­bo­nas.

Nau­jo­sios me­di­nės klau­syk­los gau­siai puoš­tos or­na­men­tais, rai­ži­niais ir dro­ži­niais. Ta­čiau iki šiol baž­ny­čio­je te­bė­ra ir ke­tu­rios se­no­sios klau­syk­los, tik jos, pa­sak dva­si­nin­ko, ne­be­nau­do­ja­mos.

“Tik per at­lai­dus su­si­ren­ka apy­pil­nė baž­ny­čia, o sek­ma­die­niais ar va­ka­ri­nėse mi­šio­se ti­kin­čių­jų – vos dau­giau nei de­šimt. Ūki­nin­kai, ver­sli­nin­kai už­si­ė­mę dar­bais, jų baž­ny­čia ir Die­vas – ki­tur”, – dėl ti­kin­čių­jų sie­lo­va­dos nuo­gąs­ta­vo sep­ty­nias­de­šimt pen­ke­rių ku­ni­gas P. Juo­zė­nas, Kaz­liš­kio baž­ny­čio­je Die­vui ir žmo­gui tar­nau­jan­tis be­veik 26 me­tus.

Aldona Minkevičienė