Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio vienuoliktokas Kęstutis ČEPLINSKAS – vienas iš nedaugelio rokiškėnų, kurie šalia ryškiausių profesionalų vaidina naujausiame Justino Krisiūno filme „Dėdė, Rokas ir Nida“. Jo vaidmuo, kaip dažniausiai būna, komiškas… Filmo premjeros, planuojamos rugsėjo 25-ąją, rašinio herojus laukia su nerimu, visai nekreipdamas dėmesio į tai, kad režisierius jį apibūdina kaip būsimą žvaigždę. O Kęstutis, vardindamas savo vaidmenis Rokiškio jaunimo teatre ir Justino filmuose, tik akimirkai ironizuodamas pavadina save „didžiu aktoriumi“ ir tuojau pat leidžiasi ant žemės: „Iki to dar taip toli, kad galo nesimato…“ Vienuoliktoką, prisipažįsta, domina ir tikslieji mokslai. Nesvarbu, kad tarp didžiųjų chemikų ir fizikų, jis kartais pasijunta „kaip kosmose“, tačiau tai verčia suprasti – norint pasiekti, reikia daug dirbti…
– Tau, aktoriui, tikriausia nėra jokių problemų mintinai išmokti kokio nors romano ištrauką?
– Dėl romano ištraukų nebūčiau toks tikras. Na, man nėra sunku įsiminti, tiesiog mažai skaitau. Kalu sau, kad tai nėra labai gerai, juk skaitydamas turtinu savo žodyną ir panašiai. Tačiau skaitymas nėra mano mėgstamas užsiėmimas.
– Prisimink save vaikystėje. Koks buvai – ramus, išdykęs, lipdavai ant kėdės deklamuoti eilėraščių? Kokius būrelius ar papildomus užsiėmimus lankei, kokie dalykai labiausiai sekėsi ir sekasi?
– Nuo pat darželio norėjau užsiimti kokia nors veikla. Pradėjau nuo muzikos mokyklos. Mokiausi groti elektriniais vargonėliais, nes daugeliui kitų instrumentų buvau dar per mažas. Tai buvo labai įdomus užsiėmimas. Tiesa, po šešerių metų jis nepastebimai baigėsi. O per tuos metus muzikos mokykloje pradėjau lankyti ir klarneto, ir gitaros, ir mušamųjų bei dainavimo pamokas. Galiu prisipažinti, jog daug ko nebemoku, tačiau labai džiaugiuosi, kad nuo mažens susidomėjau muzika. Visos tos pamokos, jau dabar galiu pasakyti, atnešė daug naudos, patirties bei supratimo, kas ta muzika.
Dabar esu šiek tiek užsiėmęs ir mokslais. Mokykloje gana neblogai sekasi gamtos mokslai. Kaip daugeliui bebūtų keista, jie man įdomūs. Todėl ir įstojau į respublikinę fizikos mokyklą „Fizikos Olimpas“, chemijos mokyklą „Pažinimas“. Nors gimnazijoje man sekasi gerai, tačiau čia pamačiau, kaip iš tikrųjų dar toli iki to „gerai“. Minėtose mokyklose mokosi būsimi tarptautinių olimpiadų prizininkai, Lietuvos olimpiadų nugalėtojai. Ten sunku. Kadangi aš nesu pernelyg fizikai, chemijai pasišventęs žmogus, tie mokslai priverčia pasijusti tarsi kosmose. Tačiau kartu ir formuoja supratimą, jog norint kažkuo tapti, reikia labai daug dirbti. Tai galioja visose srityse. Praėjusią vasarą atvykęs į Nidą, į filmo „Rokas, dėdė ir Nida“ filmavimus, įsitikinau: tam, kad galėčiau vadinti save aktoriumi, dar reikia labai daug. Kai nuvažiavau filmuotis, ant pečių užgriuvo nemažai atsakomybės. Aplinkui – vien profesionalai… Ir aš tarp jų… Vaidinant jaudiniesi, kad tik nesugadintum kadro, kad tik nepridarytum kokių nesąmonių, dėl kurių būtų gėda į save žiūrėti kino teatre.
– Tavo, kaip aktoriaus, debiutas. Nesvarbu, darželio scenoje, mokykloje ar Justino spektaklyje?
– Sprendžiant iš vaizdo įrašų, darželio laikais aš buvau vaikas stebėtojas. Niekada pirmas nepuldavau į veiksmo sūkurį. Prieidavau tik iki galo įsitikinęs, kad man tai įdomu, patinka. Buvau vaikis, kuris per kalėdinį darželio „žiburėlį“ nepasitikėdavo ir neskubėdavo džiaugtis net tuo stambiu dėde su raudonu apdaru, maišu ir vis krentančia barzda… Tas pats, tikriausiai, išliko iki dabar – stengiuosi niekur „nenerti“ žemyn galva gerai neapgalvojęs.
O aktoriais mes visi pirmą kartą tampame mokykliniuose vaidinimuose. O daugiau darbo reikalaujantis aktoriaus debiutas, mano nuomone, buvo Justino spektakliuose.
– Kada ir kodėl atėjai vaidinti į teatrą? Prisimink savo vaidmenis. Kuris jų buvo reikšmingas, kada supratai, kad gali vaidinti?
– Į Rokiškio jaunimo teatrą, jei gerai prisimenu, atėjau maždaug prieš penkerius metus. Apie tokį teatrą nebuvau nė girdėjęs. Tiesiog lydėjau bendraklasį, dar pora pažįstamų. Tada lankiau tik muzikos mokyklą, nusprendžiau nueiti ir pasižiūrėti, kas kitur vyksta. Tada pirmąkart sutikau režisierių Justiną Krisiūną. Jis jau buvo subūręs taip vadinamą mažųjų, neseniai atėjusių vaidinti vaikų, būrį. Juos mokė pagrindų ir ketino statyti spektaklį. Netrukus aš atsidūriau tarp „senųjų vilkų“. Taip jau atsitiko, kad išėjo vienas aktorius ir spektaklyje „Čipolinas“ atsirado laisvas pagrindinis vaidmuo. Kadangi aš, šiek tiek pramokęs dainuoti, pasimaišiau po kojomis, tai ir prasidėjo…
Po to buvo spektaklio „Pokeris“ premjera. Repeticijų metu gerai susipažinau su visais Rokiškio jaunimo teatro aktoriais. Juos šiandien drąsiai vadinu draugais.
Man visi vaidmenys yra reikšmingi. Tai sakydamas jaučiuosi lyg kažkoks didis aktorius. Nors iš tikrųjų dar taip toli iki to, kad galo nesimato. Juk suvaidinau tiek, kad ant vienos rankos galima suskaičiuoti. Bet jeigu reikia įvardinti mėgstamiausią, tai Juozukas spektaklyje „Dangus neturi išrinktųjų“.
Atsimenu, labai nenorėjau vaidint Juozuko – sanatorijos pastumdėlio. Tačiau po kelių spektaklių supratau, jog nėra geresnio personažo. Kaip sako režisierius Justinas Krisiūnas, vaidindami mes turime „kaifuoti“. Tai vat, šitas komiškas vaidmuo atnešdavo daugiausia „kaifo“.
– Filmavaisi ir Justino „Emigrantuose“. Kuo tau asmeniškai kinas skiriasi nuo teatro? Kur sunkiau?
– Pamatęs tikrą kino aikštelę, jau galiu šiek tiek palyginti šias dvi visiškai skirtingas stichijas. Bet nežinau, kur sunkiau. Kiek mačiau, žmonės atiduoda labai daug jėgų ir teatrui, ir kinui. Tik teatre viskas vyksta čia ir dabar, na, o filmuojant kiną visada gali pakartoti tai, kas nepavyko.
– Justinas sakė: „Po filmo „Dėdė, Rokas ir Nida“ Kęstutis bus žvaigždė.“ Kaip manai, kodėl režisierius taip sako? Papasakok apie vaidmenį naujajame filme. Kaip jauteisi? Kas paliko didžiausią įspūdį praėjusią vasarą Nidoje?
– Turbūt taip sakė, nes filme priklausau trijulei, kuri turi suteikti humoro. Mano vaidmuo, kaip dažniausiai būna, komiškas. Vaidinu staiga praturtėjusių dviejų rokiškėnų draugą – trečią koją. Vienas jų (pagal scenarijų mano brolis, pravarde „Labas“) su draugu vyksta „taškyti“ pinigų į Nidą. Kadangi aš labai smalsus ir noriu kartu su jais pamatyti, kas gi yra merginų „kabinimas“, prabangus gyvenimas, „tūsai“, iš provincijos į kurortą keliauju kartu. Tuomet ir prasideda nuotykiai, kuriuos pamatysite rugsėjo 25-ąją.
Tačiau aš nesijaučiu toks, kaip iš anksto sako režisierius. Atvirkščiai, su nerimu laukiu premjeros. Nežinau, kaip visiems patiks mano vaidyba. Juk dauguma filmo aktorių yra tikriausi profesionalai. O aš tik pirmąkart taip rimtai „įmerkęs kojas į šią košę“. Tikiuosi, mano darbas nebus menkavertis. Tačiau ne man pačiam spręsti, reikia laukti rugsėjo 25-osios.
– Kas tavo autoritetai scenoje? Iš ko mokaisi?
– Neturiu jokių autoritetų. Susidariau įspūdį, kad geras tas, kuris gali suvaidinti be galo daug skirtingų vaidmenų, o žiūrovas nejaus, kad tai – netikra. Galima sakyti, jog aktoriui didžiausias mokytojas yra jo aplinka. Kuo didesnis supratimas apie daugelį pasaulyje egzistuojančių dalykų, kuo turtingesnis žodynas, tuo bus universalesnis. Taigi, galbūt aktoriui didžiausias autoritetas turėtų būti savo paties galvoje sukurtas idealaus „aš“ modelis.
– Kaip tavo aktorystę vertina draugai?
– Tiksliai nežinau, reikėtų jų paklausti. Na, kol kas niekas neprieštaravo ir baisiai neišpeikė. Nebent pagirdavo. Todėl manau, jog vertina teigiamai.
– Tikriausiai nori būti aktoriumi? O gal klystu? Kur žadi studijuoti, kaip tavo aktorystę vertina šeima? Gal ji linki rinktis profesiją „arčiau žemės“?
– Kol kas negaliu tvirtai pasakyti, kuo noriu būti. Mane domina daug dalykų: fizikos, chemijos mokslai, gydytojo profesija, aktorystė. Šeima manęs nespaudžia. Juk tai turi būti mano sprendimas. Tačiau padeda susidėlioti visus pliusus ir minusus.
Justinas Krisiūnas, režisierius
– Kokių reikia sąlygų, kad provincijoje išsiskleistų talentas?
– Pirmiausia jaunimui reikia valdžios meilės. Labai svarbu žmonės, kurie stengiasi pastebėti talentą ir jį išugdyti, sudaryti tam sąlygas. Be to, siūlyčiau reformuoti švietimo sistemą – nubraukti namų darbus. Vaikai po pamokų turėtų eiti į baseiną, teatrą, užsiimti papildoma mėgstama veikla t. t. Sąlygos mokytis pakankamos ir pamokų metu, o tie begaliniai namų darbai neretai priverčia talentus užsidaryti. Kai kurie, aišku, viską suspėja. Tačiau ne visi.
Visgi svarbiausia – pats jaunas žmogus. Jis turi nebijoti savo gebėjimų ir juos puoselėti. Tačiau būna, kad savo talentą iššvaisto, negerbia. O kitas per savo darbštumą padaro puikių darbų.
Konkrečiai apie Rokiškio jaunimą galėčiau pasakyti taip: talentingų jaunų žmonių mūsų mieste tikrai daug ir mane tai džiugina.
Ar Rokiškyje reikia Jaunimo teatro?
Labai reikia, daug praradome išvykus J. Krisiūnui 62 38%
Nereikia 22 14%
Man neįdomu 30 18%
Reikia, vaikai nori vaidinti 49 30%
Iš viso balsavo 163
Reda Milaknienė
