Tikriausia nerastumėme nė vieno vyro, kuris vaikystėje nebūtų žaidęs karo ar svajojęs laikyti savo rankose tikrą ginklą. Atkakliai užsibrėžto tikslo siekiančių žmonių norams ir troškimams lemta išsipildyti…
Lietuva gyvena ramų ir taikų gyvenimą, ir kartais net pamiršti, kad pasaulyje yra šalių, kurioms reikalinga tarptautinių organizacijų pagalba, galinti garantuoti saugų gyvenimą. Pasisemti patirties taikos palaikymo misijoje Kosove turėjo galimybę keturi rajono savanoriai: rokiškėnai Mantas Kundelis ir Sigitas Kalnietis bei Karolis Tamošiūnas iš Bajorų kaimo (Rokiškio kaimiškoji sen.) ir Kęstutis Šinkūnas iš Žiobiškio (Rokiškio kaimiškoji sen.). Į planuotą šešių mėnesių misiją Kosove balandį išsiruošė ir 2006 m. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų (LK KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės Rokiškio 510-osios kuopos vado pavaduotoju paskirtas Aivaras Šatrauskas, gimęs ir augęs Balbieriškyje (Prienų r.), tačiau šiuo metu gyvenantis Rokiškyje. Iš tolimos šalies vyrai turėjo grįžti spalio mėnesį, tačiau politiniai sprendimai mažinti lietuvių indėlį taikos palaikymo misijose Kosove jų tarnybos laiką sutrumpino trim mėnesiais. Praėjusią savaitę Panevėžyje vykusioje iškilmingoje sutikimo ceremonijoje misijos dalyvius krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas pagerbė medaliais.
Ieškojo sprogmenų ir ginklų
M.Kundeliui – 25-eri, į Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių veiklą jis įsijungė prieš trejetą metų. “Gimtajam…“ karys sakė, jog karinės misijos jį domina seniai. “Klausydavausi ten jau ne kartą buvusių draugų pasakojimų, ir mane tai nepaprastai intriguodavo. Patirti Kosovą savo kailiu – manau, kiekvieno savanorio svajonė“, – sakė M.Kundelis. Buvo nemenka atranka, teko išlaikyti savanoriams būtinus fizinio ir psichologinio pasirengimo testus, dalyvauti 3 mėn. mokymuose Klaipėdoje.
Iš štai pro lėktuvo langą tolstantis oro uostas… Balandžio mėn. Kosovo Respublikoje prasidėjusioje misijoje M.Kundeliui buvo patikėtos valdymo grupės ryšininko pareigos. Informacinių technologijų specialistas sakė, jog jam skirta užduotis – užtikrinti, kad veiktų misijos dalyviams reikalingos ryšio priemonės. “Pagal tam tikrą grafiką dar turėjome patruliuoti Kosovo ir Makedonijos pasienio kariniame poste, tikrinti, ar pravažiuojantys automobiliai negabena ginklų ir sprogmenų. Visa dienotvarkė buvo suderinta taip, kad laiko užtekdavo ir poilsiui“, – sakė Mantas.
Išbandymai – vairuotojui
Rokiškio 510-osios kuopos vado pavaduotojas A.Šatrauskas pasakojo, jog misijoje Kosove jis užėmė dvigubas pareigas: 26-erių vyriškis buvo paskirtas būrio vadu ir nacionalinio kontingento vyresniuoju. “Buvau atsakingas už lietuvius: planavau jų dienotvarkę, užduotis, patruliavimo grafiką. Kaip įmanydamas stengiausi išspausti maksimumą: norėjau, kad visi trys lietuvių skyriai ne tik tiksliai ir nepriekaištingai atliktų savo pareigas, bet rastų nors šiek tiek laiko pasižvalgyti po egzotiškąjį Kosovą bei kaimyninę Makedoniją“, – pasakojo karininkas. Paklaustas, kaip misijoje sekėsi kitiems rokiškėnams, gerų žodžių negailėjo nei granatsvaidininkui S.Kalniečiui, nei kulkosvaidininkui K.Tamošiūnui, vairuotojui K.Šinkūnui ar ryšininkui M.Kundeliui. “Nebuvo nė vieno konflikto, nė vieno nesusipratimo. Visi puikiai atliko savo pareigas, draugams negailėjo patarimų ar pagalbos. Džiaugiuosi, kad viskas praėjo sklandžiai – misijos metu neiškilo būtinybė panaudoti ginklą, ekstremalių situacijų nepasitaikė. Tačiau didžiausią išbandymą patyrėme ten, kur nesitikėjome: vairavimo sąlygos Kosove – siaubingos. Niekas nesilaiko kelių eismo taisyklių, važiuoja taip, kaip moka. Kai beveik visi keliai vingiuoja stačiais kalnų šlaitais, išmanymo ir atidumo reikia nemenko. Vairuotojas žiobiškėnas Kęstutis tikriausia ir bus patyręs ekstremaliausių pojūčių: galimybė nuslysti nuo kelio važiuojant išklampotais siaurais kalnų keliukais tykojo kiekvieną patruliavimo akimirką“, – sakė V.Šatrauskas.
Laisvalaikis modernioje bazėje neprailgo
Paklausti apie įspūdžius, parsivežtus iš misijos, ir M.Kundelis, ir V.Šatrauskas pasakojo apie įspūdingą, moderniai įrengtą amerikiečių bazę, kurioje savanoriai praleido tris mėnesius. “Sudarytos visos sąlygos, kad grįžę į bazę po įtempto patruliavimo savanoriai galėtų ilsėtis ir pramogauti. Moderniai įrengtuose sporto klubuose misijos dalyviai gali nemokamai naudotis jų inventoriumi, aikštynuose ir stadionuose žaisti futbolą, biliardą, beisbolą, tinklinį, pramogauti biliardinėje, kino teatre. Šioje aptvertoje teritorijoje yra net dveji maldos namai, viena mokslo įstaiga misijose dalyvaujantiems amerikiečiams. Karių kasdienybę blaško ir koncertuoti iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykstančios muzikos grupės. Jokio diskomforto neteko patirti dėl maisto ar kitų dalykų: bazėje visą parą veikia valgykla, parduotuvės. Čia organizuojami žygiai, sportinės varžybos. Apie tokias sąlygas nė svajoti nesvajojome, nors ir buvome apie tai girdėję“, – įspūdžiais apie didžiausią Europoje amerikiečių bazę Kosove dalinosi M.Kundelis ir A.Šatrauskas.
Vietoj mokyklos – botagas…
Didžioji laiko dalis, kaip sakė misijoje dalyvavę vyrai, prabėgo patruliuojant įvairiose Kosovo vietovėse. Važiuodami į nurodytus punktus, tikrindami įtarimą keliančias transporto priemones jie susipažino ir su vietinių gyventojų kasdienybe, įspūdinga gamta, klimatu. “Vos tik išlipus iš lėktuvo mus pasitiko maždaug 30-35 laipsnių karštis ir… šiukšlės. Šiukšlinos visos pakelės“, – sakė A.Šatrauskas. Mantui labiausia atmintin įstrigo Kosove vyraujantis skurdas. “Ten nėra viduriniosios klasės: arba žmonės gyvena labai skurdžiai, arba labai turtingai. Pakelėse matyti suklypę nameliai arba ištaigingos, didžiuliais baseinais akį traukiančios vilos. Daugybė vaikų, kurie dienas turėtų leisti mokykloje, su botagu rankoje kalnuose gano avių ir karvių bandas“, – pasakojo M.Kundelis.
Skurstančių vaikų džiaugsmas
Nors Kosovo žmonių gyvenimas nė iš tolo neprilygsta mūsiškiam, tačiau, pasak vyriškių, svetingumo ir geranoriškumo ten nestokoja nei suaugusieji, nei vaikai. “Vietiniai gerbia misijos karius, nes jie – saugumo garantas. Nors buvome mokyti reikalui esant apieškoti vietinių gyventojų namus, tačiau tokios būtinybės nebuvo, į jų erdvę nelindom. Artimai su vietiniais bendrauti neteko, tačiau važiuojant per kaimus iškeldamas rankas pasveikindavo mus kone kiekvienas. Labiausia misijos dalyviais džiaugiasi vaikai: pamatę patruliuojantį automobilį jie bėga iš paskos, sveikinasi ir laukia skanėstų. Vaikų skurdžią kasdienybę kariai praskaidrina saldainiais ar sulčių pakuotėmis, kurių bazės valgykloje kiekvienas misijos dalyvis gali imti tiek, kiek jam reikia“, – pasakojo V.Šatrauskas.
Ryžtųsi dalyvauti dar kartą
Paklausti, ar esant geroms gyvenimo sąlygoms misijų dalyviai nepamiršta namų, abu pašnekovai teigė, jog artimųjų ilgesio niekas negali atstoti. Tačiau, jeigu vėl atsirastų galimybė vykti į tokią misiją, nė vienas neatsisakytų vėl save išbandyti. Ypatingai svarbų savo šeimos gyvenimo įvykį praleido V.Šatrauskas – dalyvaujant taikos palaikymo misijoje, žmona pagimdė dukterį. “Kai grįžau, dukrytei jau buvo pusantro mėnesio. Būtų žymiai smagiau tokį įvykį sutikti dviese, tačiau tekėdama už manęs ji žinojo, kad esu karys“, – sakė V.Šatrauskas.
Agnė Puteikytė
