Rajono miškuose, pelkėse atstatyti partizanų bunkeriai liudija sunkią ir prieštaringą laisvės kovų istoriją. Jų keliuose kvadratiniuose metruose tilpo visas kelių žmonių gyvenimas. Ir mirtis – mat daugeliui kovotojų bunkeris tapo mirtinais spąstais.
Bunkerių statybos ypatumai
Lietuvos miškuose ir prie sodybų įrengti laisvės kovotojų bunkeriai – skirtingo dydžio, architektūrinių sprendimų. Tačiau juos vienija bendras tikslas – suplanuoti, įrengti ir užmaskuoti mažą erdvę taip, kad ji taptų kuo patogesnė gyventi ir gintis nuo užklupusio priešo. Kitas bendras partizaninių slėptuvių bruožas – jos buvo rengiamos per labai trumpą laiką, stengiantis nepatraukti pašalinių dėmesio.
Istorikai Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis straipsnyje „Laisvės kryžkelės. Lietuvos partizanų bunkeriai” teigia, kad pastarųjų tipai skyrėsi priklausomai nuo laikotarpio, kuriuo jie buvo statyti. Gyvenamųjų bunkerių ar kitos paskirties partizanų slėptuvių evoliucija neatskiriama nuo partizaninio karo evoliucijos. Istorikai išskiria tris šio karo etapus, pagal juos nesunkiai galima išskirti ir bunkerių įrengimo ypatumus.
Įtvirtintos stovyklos
Štai pirmaisiais pokario metais, anot Rokiškio krašto muziejaus istoriko Valiaus Kazlausko, į miškus traukė dideli vyrų būriai. Kartais laisvės kovotojų skaičius juose siekė 70-100 asmenų. Jie laikėsi kartu, rengė stambias operacijas.
Istorikė Nijolė Žemaitienė straipsnyje „Partizaninis pasipriešinimas antrajai sovietinei okupacijai Pandėlio apylinkėse” teigia, kad, 1944 m. NKVD-NKGB duomenimis, Rokiškio apskrityje nuo mobilizacijos slapstėsi per 3 tūkst. asmenų. Lapkričio mėnesį organizuotai veikė stambūs partizanų junginiai: Panemunio valsčiaus Čedasų ir Suvainiškio apylinkėse – Juozo Jancėno vadovaujama 50-ies partizanų kuopa, Juodupės valsčiuje – Alfonso Lūžos 50-ies partizanų dalinys, Antano Kuveikio ir Jurgio Taliaus būriai, Pandėlio – Kazio Krisiūno 21 partizanas, Obelių – Tomo Sabaliausko, Balio Vaičėno ir Balio Bislio daugiau nei šimto partizanų daliniai, Aleksandravėlės – Petro Malciaus, Svėdasų – leitenanto Jurgio Guzo ir Alberto Nakučio 60-ies kovotojų dalinys, Pandėlio valsčiaus Skapiškio apylinkėse – Kazliškio mokytojo vyr. leitenanto Petro Vaidakevičiaus 20-ies partizanų būrys, Kamajų – Lietuvos partizanų sąjungos (LPS) Gedimino organizacijai priklausantis Broniaus Vaičiukevičiaus 110-ies asmenų ir Petro Černiaus daliniai, Jūžintų – Antano Baukio 60 partizanų ir kt.
1944 m. spalio 31 d. partizanai puolė Pandėlio miliciją ir išlaisvino septynis suimtuosius. Lapkričio 7 d. buvo užpulti Jūžintai, lapkričio 8 d. – Panemunėlio ir Skapiškio miesteliai, lapkričio 11 d. K. Kalpokas su savo vyrais pergalingai pražygiavo per Čedasus. Mėnesio pabaigoje buvo užpulti Duokiškio ir Juodupės miesteliai. Gruodžio 12 d. K. Krisiūno ir K. Kalpoko vadovaujami partizanai puolė Panemunio miestelį. Čia buvo nukauta 13 stribų bei sovietinių aktyvistų, žuvo partizanas Petras Čibinskas.
To meto partizanai, kaip teigiama jų atsiminimuose, gyveno dideliais būriais ir dažniausiai atviro tipo žeminėse su aplink iškastais apkasais. Pasitaikydavo netgi įtvirtintų šaudymo punktų, skirtų, pavyzdžiui, kulkosvaidininkams. Tokių bunkerių liekanų, anot istoriko V. Kazlausko, yra ir mūsų rajone, netoli Miliūnų. Mažus, porai asmenų skirtus, vadinamuosius „kiaulinius” bunkeriukus – trumpalaikes slėptuves sovietų puolimo atveju – kasdavo atokesnėse vietose.
Istorikė N. Žemaitienė rašo: „Lietuvos laisvės armija dar 1944 m. parengė praktinius nurodymus, kaip įrengti slėptuves. Nurodymuose buvo paaiškinta, kaip parinkti slėptuvių vietą, ją įrengti ir maskuoti. Tos slėptuvės sąlygiškai buvo pavadintos: „Rūsys po malkų krūva”, „Fiktyvus kapas”, „Rūsys po daržine”, „Šulinys”, „Lauko kelio tiltas”, „Slėptuvės upių šlaituose”, „Slėptuvės miesto ir kaimo griuvėsiuose”, „Slėptuvė geležinkelio katastrofos vietoje” ir kt. Nurodymuose buvo pateikiamas ir darbo laikas, kurio reikia slėptuvei įrengti. Buvo statomos paprastos ir tarpusavyje sujungtos slėptuvės, kurios sudarė sistemas. Slėptuvės būdavo įvairaus dydžio – vienvietės, dvivietės ir daugiavietės. Paprastai didesnės būdavo tranzitinės slėptuvės, kuriose apsistodavo ryšininkai ir keliaujantys partizanai. Partizaninių kovų dalyviai prisimena 30 ir net 60 vietų tranzitines slėptuves.”
Keitėsi kovos pobūdis
Tačiau sovietinė kariuomenė spėriai stiprino savo pozicijas, plėtė šnipų agentūrinį tinklą. O ir lauktosios Vakarų valstybių intervencijos vis nebuvo… Partizaninė kova keitė pobūdį: jau 1946 m. pabaigoje nemažai laisvės kovotojų bandė legalizuotis, o likusieji skaidėsi į mažesnius būrius. Juk išsislapstyti dideliems būriams jau buvo sunku. 1947 m. MGB duomenimis, Rokiškio apskrityje bebuvo likę apie 120 partizanų.
Šio laikotarpio bunkeriai buvo rengiami miškuose, toliau nuo smalsių akių. Partizanai išsikasdavo didelius bunkerius, tinkamus štabų veiklai, nuolat gyventi ar pogrindžio literatūrai leisti. Tokia slaptavietė yra Notigalės draustinyje. Partizanai iškasdavo žemines, jų sienas sutvirtindavo miške nupjautų medžių rąstais. Iš jų buvo gaminami ir gultai, darbo stalelis. Bunkeriuose jie įrengdavo ventiliacijos angas, o kartais turėjo netgi krosneles.
Dar šiek tiek vėliau, istorikų R. Čekučio ir D. Žygelio teigimu, partizanai sudėtingų konstrukcijų bunkerius pradėjo įrenginėti rėmėjų sodybose ar šalia jų – šuliniuose, tvartuose, daržinėse, bulvių rūsiuose. Tokie bunkeriai buvo patogūs: visada galima gauti šilto maisto, vaistų, be to, šeimininkai stebėjo apylinkes. Tačiau tokios slėptuvės buvo rizikingos – jei kas partizanus įduodavo, nukentėdavo ir juos priglaudę žmonės: juos suimdavo, ištremdavo, o sodybas padegdavo.
Rokiškio rajono partizanai, istoriko V. Kazlausko teigimu, slaptavietes rengdavo net prie kelių. „Ryšininkai galėdavo perduoti informaciją nepatraukdami pašalinių dėmesio. Kas atkreips dėmesį į praeivį, kuris eidamas kažką sušnabždėjo”, – sakė jis.
Tarsi kapas
Stiprėjanti kolektyvizacija, sparčiai prastėjanti ūkių padėtis, didieji 1948 m. trėmimai, gausėjantis išdavikų, informatorių tinklas ženklino trečiąjį partizaninio karo etapą. Bene svarbiausias jo vardiklis – visiškas beviltiškumas: be Vakarų pasaulio paramos atkurti Lietuvos nepriklausomybę neįmanoma, o laisvojo pasaulio pagalbos tikėtis neverta.
„Lįsdami į bunkerį žiemoti, partizanai suvokė, kad jis gali tapti jų kapu. Ko jie tikėjosi, apie ką galvojo šaltą viduržiemį slėptuvėje ant medinių gultų valgydami žalių lašinių bryzelę? Kaip jie jautėsi šešiese ar septyniese susispaudę vos kelių kvadratinių metrų patalpoje, kur net intymiausiomis gyvenimo akimirkomis negalėjo tikėtis bent truputėlio privatumo?” – kalbėjo istorikas. Juk net gamtinius reikalus partizanams tekdavo atlikti bunkeryje, kad pagal žmogaus kvapą slėptuvės neaptiktų saugumiečių šunys. Tam tikslui būdavo mažytė išvietės patalpa.
Šiuo laikotarpiu partizanų tikslas buvo tiesiog išgyventi. Žiemoti skirtus bunkerius ruošdavo rudenį. „Įrengti juos turėdavo per labai trumpą laiką – maždaug parą. Kai partizanai vėlų rudenį įlįsdavo į slėptuvę, taip be pavasario jos ir nepalikdavo. Neišlįsdavo net pasižvalgyti, kad nepaliktų pėdsakų, nepritrauktų dėmesio”, – pasakojo V. Kazlauskas.
Žiemą užsnigus, nenorėdami palikti pėdsakų, partizanai mėnesiais neišeidavo iš požemių. Tam jau iš rudens būdavo ruošiamasi ir pasirūpinama maisto atsargų, paskerdžiamas koks gyvulys, prisisūdoma mėsos. Valgį gamindavo ant spiritinės lempelės ar primuso (žibalinio prietaiso).
Teoriškai slėptuvėse turėjo būti įrengti bent keli atsitraukimo tuneliai ir išėjimai. Realiai dėl skubos, vietovių ypatumų dauguma bunkerių teturėjo vieną išėjimą ir šturmo metu tapdavo joje esančių žmonių kapu: išsiveržti praktiškai nebebūdavo jokios galimybės.
Kasmet keisdavo
Šiam paskutiniajam kovos laikotarpiui priskiriama ir partizanų Streikų būstinė miške prie Gurbų kaimo. Pasak istoriko V. Kazlausko, partizanai joje kartą peržiemodavo ir daugiau tose apylinkėse nebesirodydavo. Kovotojų būriai stengdavosi keisti ne tik slėptuves, bet ir žiemojimo vietas. Štai ir Streikų būrys vieną žiemą praleido Pandėlio apylinkėse, kitą – Latvijoje, netoli Daugpilio, trečiąją – prie Obelių.
Minėtą Gurbų slėptuvę sovietiniai saugumiečiai aptiko tik maždaug po pusantrų metų. „Jie kruopščiai fiksavo bunkerių išplanavimą, todėl saugumiečių aprašymai yra vertingi istoriniai šaltiniai”, – sakė istorikas.
Dauguma autentiškų partizanų bunkerių iki mūsų dienų neišliko. Aptiktas slaptavietes sovietiniai informatoriai ar kareiviai stengdavosi išsprogdinti kartu su ten esančiais žmonėmis. Toks likimas ištiko ir partizanų Bulovų būrį Plunksnočių miške.
Jei sovietinis saugumas bunkerių neaptikdavo, juos suardydavo laikas: neapdorotos medienos perdangos bei sienojai tiesiog neatlaikydavo sniego svorio ir slaptavietė užgriūdavo.
Sodybose ar prie jų esančius nebegyvenamus bunkerius užversdavo žemėmis patys šeimininkai. Mat už partizanų slėpimą grėsė griežtos bausmės. Už šią veiklą nebuvo pasigailėjimo net vadinamojo Chruščiovo atšilimo metu.
Kituose šio ciklo straipsniuose aplankysime išlikusius ir atkurtus Rokiškio rajono laisvės kovotojų bunkerius, kalbinsime juose gyvenusius laisvės kovotojus, jų ryšininkus bei kitus partizaninio judėjimo liudininkus.
Lina Dūdaitė
