Troškau vėl keliauti į šventąjį miestą – Jeruzalę, nors buvau ten vos prieš metus. Tada nespėjau pamatyti šventų vietų, susijusių su Marijos gyvenimu, Alyvų kalno. Kaip yra pasakęs šv. Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas, Dievo malonė tam, kas randa Mariją…
Marijai dovanų – lietuviški gintarai
Traukti į šventą vietą be žemėlapio, teturint lėktuvo bilietą ir pasikliaunant tik intuicija – neįprastas piligriminis iššūkis.
Balandžio 4–osios vakaras. Stoviu prie Alyvų kalno, Getsemanės sodo. Jis – šalia senosios Jeruzalės, aptvertas aukšta tvora. Nuo sodo matyti Jeruzalės miesto sienos, nukeliančios tarsi į viduramžius. Virš jų žaidžia saulė. Imu kamerą, bandau užfiksuoti jos pavasariško vakaro linksmybes. Randu įėjimą į Getsemanės sodą. Lentelė prie durų skelbia, jog ten nepateksiu – žmonės įleidžiami tik iki 18 val. Nenusimenu. Pastumiu duris, jos atsidaro. Patenku į labai senų alyvmedžių kiemą su garsiuoju akmeniu, ant kurio meldėsi Jėzus prieš suėmimą. Buvimą aplinkoje, vienintelėje tokioje pasaulyje, sudrumsčia varpas. Ir vėl – tyla. Tarp senų it žiliausias senolis alyvų bastosi pavasario vėjas. Klūpau ant neeilinio akmens… Tam nupasakoti žodžių tiesiog nėra.
Išeidamas pro sodo duris pastebiu jose paliktą raktą. Šalia – budėtojo kambarėlis. Įjungtas televizorius, tačiau darbuotojas dingęs it į vandenį…
Vos už keliasdešimties metrų – Marijos kapas. Leidžiuosi į rūsį. Viduje – du stačiatikiai dvasininkai: vienas šildytuvu šildosi kojas ir kažką tyrinėja tarp savo delnų, kitas maloniu gestu parodo į Marijos kapo pusę. Netoliese moteris sijoja smėlį. Kapas – iškalta uola. Aplink jį pilna Marijos paveikslų. Traukiu iš krepšio dėžutę, joje – žiupsnelis gintaro gabalėlių. Juos gavau Kriaunose iš Jurgio Kairio skautų draugovės vadės Eleonoros. Lietuviškąjį auksą barstau šventosiose vietose. Ar tinka mėtyti gintarą šalia Marijos kapo? Manau, taip. Žmogaus akis vargiai pastebės šią trupinio didumo dovaną. Tačiau tik ne Marija…
Ar žinote, kodėl Marijos kapas vadinamas rožių? Pasakojama, jog ją laidojo apaštalai. Į procesiją nespėjo atvykti apaštalas Tomas. Tačiau jam reikėjo būtinai pamatyti, kad Dievo Motina mirusi. Po trijų dienų nuritus akmenį nuo kapo, apaštalai išvydo jį pilnutėlį rožių, o Marijos ten nebuvo… Ją pasiėmė Jėzus. Šį pasakojimą randu vokiečių žurnalisto Paulo Badė knygoje apie Nekaltąją Mergelę „Gvadalupė“.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Norbertas BYČKOVSKIS
