Dievdirbio Liongino Šepkos konkursinė paroda – šalies medžio drožėjų įvertinimas. Jos dalyviai garsėja nestandartinėmis pažiūromis, mintimis ir sprendimais, kurie daro įtaką šio meno raidai.
Įdomūs darbai ir kūrėjai
L.Šepkos konkursinėse parodose nestinga kūrėjų, ieškančių originalių temų ir sprendimų. Štai radviliškietis Edmundas Gaubas renginio komisiją sužavėjo savo darbo monumentalumu: jo sukurtame bareljefe Žalgirio mūšiui įamžinti šimtai personažų: karių, riterių, dvasininkų. Jie žavi emocingumu, išbaigtumu, subtilumu. Anykštėnas Jonas Tvardauskas parodai pateikė šepkiškojo stiliaus bareljefus dievdirbiui atminti. Marijampolietis Antanas Šergalis savo kūriniuose savitai įamžina biblines scenas, interpretuoja Renesanso dailininkų paveikslus.
Rokiškėnas drožėjas Gintaras Varnas “Gimtajam Rokiškiui” teigė išdrožęs tik du velnius gyvenime. O štai Vabalninko (Biržų r.) kūrėjas Vidas Jatulevičius sugebėjo juos prijaukinti, įamžinti ir pamėgti. L.Šepkos konkursinės parodos laurus šiam kūrėjui atnešė darbų kolekcija “Nuo rojaus iki pragaro”. Jo velniai – tarsi iš pasakų knygų – išmintingi, gudrūs, apsukrūs. Tačiau ir jiems kartais likimas nesišypso – štai prie knygos palinkęs pypkiuoja vienaragis nelabasis. Belieka tik spėti, kas jam nulaužė antrąjį ragą…
Dvasininko kūryba
L.Šepkos konkursinės parodos dalyvis Ramygalos (Panevėžio r.) klebonas kunigas Edmundas Rinkevičius su nelabojo kėslais susiduria ne kūryboje, o kasdieniame gyvenime: šis dvasininkas ir menininkas šalies visuomenei gerai žinomas kaip pirmasis Lietuvos egzorcistas. Mūsų šalyje tėra vos keletas kunigų, gebančių pagelbėti velnio apsėstiesiems, o p. Rinkevičius – bene žymiausias jų.
Šis dvasininkas yra ir poetas, vertėjas iš lenkų kalbos, tautodailininkas, drožėjas, fotografas. Kunigas išleido devynias poezijos bei istorines knygas, jo eilėraščiai spausdinami šalies religiniuose žurnaluose bei interneto tinklalapiuose, regioninėje žiniasklaidoje. Poezijos rinkinys “Krintanti žvaigždė” jam lėmė geriausio 1995 metų Utenos literato vardą. Jo eilėraščiuose vyrauja Dievo ir žmogaus santykio problemos, šalies istorijos vingiai.
Kunigas žurnalistams juokauja, kad eiles rašo dešiniąja, o medį skaptuoja kairiąja ranka.
Dvasininkas E.Rinkevičius medį pamilo vaikystėje. Menininko talentą jis paveldėjo iš senelio dievdirbio. Nuo 1991 m. jis dalyvauja įvairiose šalies drožėjų parodose, o ir pats mėgsta jas rengti. 1999 m. E.Rinkevičius tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu.
Svarbiausia jo drožinių tema – religija. Kunigas kuria rūpintojėlius, angelus, besimeldžiančius žmones. “Iš itin gausaus L.Šepkos konkursinės parodos dalyvių būrio dvasininką išskiria ypatingas jo kūrinių formų lakoniškumas. Drožiniai mažyčiai, santūrūs, tačiau labai dvasingi”, – kunigo kūrybą apibūdino Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja Marytė Mieliauskienė.
Dvasininkas neabejingas ir kitų šalies menininkų kūrybai: jis Ramygalos bažnyčios šventorių išpuošė kolegų drožėjų skulptūromis.
E.Rinkevičius yra susijęs ne tik su Panevėžio ir Utenos, bet ir su Rokiškio kraštu: 1986-1992 m. jis buvo Jūžintų klebonu: jūžintiškiai iki šiol su meile prisimena sielų ganytoją.
“Mados infekcija”
Dar vienas L.Šepkos konkursinių parodų dalyvis – panevėžietis menininkas Rytis Zaveckas. Anot muziejininkės M.Mieliauskienės, paprastai į šią parodą nepriimami amatininkai, namų apyvokos daiktų – šaukštų, pjaustymo lentelių, puodynaičių ir kitų kasdienio naudojimo daiktų – drožėjai. O štai R.Zaveckas į kasdienius buities ir moteriško garderobo aksesuarus pažiūrėjo išties netradiciškai: jis parodai pasiūlė medinių akinių, pudrinę, plaukų lankelį ir net rankinę.
Pomėgio kurti netradicinius drožinius R.Zaveckas nemeta iki šiol. Jo skulptūros puošia miestų aikštes, o įspūdingos medinės sagos sužavėjo “Mados infekcijos” festivalio dalyvius ir išgarsino menininką dizainerių bendruomenėje. Panevėžiečio drožinėti baldai primena ir prabangius senųjų meistrų darbus, ir šiuolaikiškus modernaus dizaino kūrinius. Menininkas įsitikinęs: medžio drožinys – ne tik originali interjero puošmena, bet ir funkcionalus jo elementas.
Trūksta idėjų
Menininko R.Zavecko nuomone, šiandieninė lietuvių tautodailė išstumta iš visuomenės gyvenimo. Jos kūriniams nebeliko vietos žmonių namuose: medis nebelaikomas interjero akcentu. Dėl to, jo įsitikinimu, kalti ir patys drožėjai: tautodailininkams trūksta naujų, originalių idėjų.
“Sovietmečiu mediniai suvenyrai buvo populiarios gimtadienių ir švenčių dovanos. Tuomet menininkai buvo griežtai kontroliuojami, todėl jų darbai buvo labai meniški, tačiau jiems stigo originalumo. Ir dabar padėtis mažai tepasikeitusi: iki šiol manoma, kad medinė skulptūra turi būtinai vaizduoti senovinio kaimo siužetus, pavyzdžiui, moteriškę, skutančią bulves. Kur čia kokia idėja? Kur tokiai skulptūrai rasti vietą šiuolaikiniame interjere? Juk tai – sovietinių laikų atgyvena. Todėl medinė tautodailė ir nyksta iš interjero. O aš noriu parodyti, kad medis gali būti šiuolaikiškas”, – sakė p. Zaveckas.
Pašnekovo teigimu, naujoviškos, originalios idėjos sunkiai skinasi kelią mūsų visuomenėje. Net menininkų bendruomenė joms nėra atvira. Štai drožėjas sumanė paauksuoti medinę prieverpstę. “Iš kolegų tautodailininkų sulaukiau tik priekaištų. Į mane jie žiūrėjo kaip į raupsuotąjį, kaip drįsau gražinti medį auksu. O juk Panevėžio katedroje stovi medinės auksuotos statulos. Jos tokios gražios…” – sakė p. Zaveckas.
Nėra vietos
Kūrėjas mano, kad Lietuvos žmonės Vakarų pasaulyje gali įsitvirtinti tik novatorišku mąstymu, originaliomis idėjomis. “Nesame Rusija, naftos neturime. Galime eksportuoti tik savo kūrybą ir idėjas”, – sakė p. Zaveckas.
Anksčiau daugelis tautodailininkų siejo dideles viltis su atsiveriančiomis Europos sienomis. Manyta, kad tautinis menas savo dvasingumu priblokš užsieniečius ir jie puls juo žavėtis bei teikti menininkams užsakymus. Viltis stiprino ir tai, kad lietuviškoji kryždirbystė buvo paskelbta UNESCO paveldu. Deja, svajonės sužavėti Europą neišsipildė.
Anot pašnekovo, protestantiškų Europos kraštų žmonės nemato reikalo puošti save ir savo namus, nejaučia grožio poreikio. “Štai skandinavai – turtingi žmonės – originalių interjerų kūrybai galėtų skirti didelius pinigus. Tačiau jiems to nereikia – jų buityje vyrauja minimalizmas. Net moterys ten nepasivargina gražintis”, – sakė jis.
Nemoko
Originaliems, nestandartiniams kūriniams neatsiranda vietos ir lietuvių namuose. “Štai dabar populiariausias Provanso stilius. Gyvenimo būdo žurnaluose siūloma tas pats per tą patį: dešimt kartų matyti staliukai, lovos, lentynos ir vienodos interjero puošmenos. Tokie neva senovinio stiliaus baldai, kuriais puošiami šimtai mūsų namų, tūkstančiais štampuojami Malaizijoje. O juk dizaineriai, architektai galėtų šviesti žmones, siūlyti jiems netradicinius, originalius sprendimus. Liūdna, kad mūsų interjeruose vyrauja pigus, dekupažinis stilius”, – sakė p. Zaveckas.
Taigi kurti nestandartinius baldus, medžio puošmenas ir kitus kūrinius menininkams tiesiog neapsimoka. Juk jie metų metus dūla privačiose kūrėjų kolekcijose. “Iš standarto “išsišokantys” daiktai mums nėra reikalingi”, – sakė jis.
Menininko R.Zavecko stilius – grakščių formų medžio baldai, visu grožiu atskleidžiantys jo raštus ir plastiką, švelnios, lakoniškos, išbaigtos jų geometrinės formos, tinkamos mėgstantiems neiššaukiantį, subtilų, tačiau ilgam įsimenamą stilių.
Paprasčiau
O štai mados dizaineriai atviresni naujovėms. Drožėjo R.Zavecko originalūs mediniai aksesuarai randa vietos žinomų šalies mados kūrėjų Julijos Žilėnienės, Ramunės Piekautaitės, Daivos Urbonavičiūtės kolekcijose. “Mados verslas sugebėjo įsukti idėjų karuselę. Turtingam žmogui jau nebereikia gariūninių skudurų. Jie mielai perka originalius, vienetinius daiktus. Todėl ir netradicinėms idėjoms čia kur kas lengviau prasiskinti kelią”, – sakė p. Zaveckas.
Menininkas prisipažino nesąs medinių rankinių, pudrinių ir kitų aksesuarų kūrimo novatorius. Tokius daiktus kūrė ir garsusis dievdirbys L.Šepka. “Kita vertus, bepigu L.Šepkai buvo meną kurti. Juk jam užteko kuklios žeminės. O šiandienos menininkai nori ne tik kurti, bet ir gyventi…” – sakė p. Zaveckas.
Vis dėlto jo internetinėje svetainėje gausu medinių gražmenų: įspūdingų pakabukų, originalių auskarų, akinių rėmelių. Jie subtilūs, prabylantys medžio faktūromis ir raštais, kruopščiu ir rūpestingu atlikimu, smulkiomis ir išbaigtomis detalėmis.
Šuns kultūra
Drožėjas R.Zaveckas turi tvirtus įsitikinimus apie meną ir nebijo jų viešai reikšti. Protestu prieš prekybos centrų vartojimo kultūrą tapo jo skulptūra Panevėžyje – gamtinius reikalus atliekantis šuo.
Kodėl reikėjo įamžinti besišlapinantį naminį gyvūną? “Skulptūros idėja paprasta – šuo “šika” ant mūsų kultūros”, – paaiškino menininkas. Mat atkūrus nepriklausomybę, šalyje pridygo prekybos centrų, o vietos menui – galerijoms, tautodailininkų krautuvėlėms – juose neatsirado.
“Užtat it grybų po lietaus pridygo gyvūnų reikmenų parduotuvių. Skundžiamės, kad šalį apėmė sunkmetis, žmonėms sunku išgyventi. Tačiau kažkodėl šunų ir kačių nemažėja, lėšų jiems išlaikyti ir puošti negailima. O originaliam daiktui pinigų nerandama. Vis dėlto aš manau, kad mūsų tautos ateitis yra būtent kūrėjų rankose”, – sakė p. Zaveckas.
Lina DŪDAITĖ
