Tęsinys. Pradžia 2013-11-02
Tęsiame pasakojimą apie Rokiškio senąsias kapines. Jos, kaip ir gyvųjų miestai, turi savo legendas, įžymybes, skurdžiųjų ir atstumtųjų kvartalus. Jose persipynę epochos, stiliai, tradicijos, konservatizmo ir modernumo, tautiškumo ir kosmopolitizmo priešprieša ateinančioms kartoms liudija mūsų tautos sudėtingą pastarųjų trijų amžių istoriją ir besikeitusį mentalitetą.
Paminklų mados
Tarpukariu bei pokariu keitėsi ir paminklų mados. Kapinės buvo demokratiškos įvairaus stiliaus paminklams: čia derėjo solidūs granito, lieti ketaus ir mediniai kryžiai bei koplytstulpiai. Senosioms tautinėms tradicijoms simpatizavo ir Rokiško grafai, XIX a. pabaigoje pateikę dailininkui užsakymą piešiniuose įamžinti senuosius kryžius ir koplytėles. Tarpukariu tautiškumas ir liaudies menas buvo labai vertinami. Tautinio stiliaus paminklai buvo nesvetimi ir rokiškėnams.
Pokariu plito kita tendencija: gausėjo lietų betoninių paminklų. Nemažai rokiškėnų užsisakė ir didelius akmeninius paminklus. Tokius ypač mėgo sovietiniai veikėjai: kuo didesnis akmuo, tuo svarbesnis partijos šulas po juo buvo palaidotas.
Mediniams paminklams kapinėse radosi vis mažiau vietos: per daug badė akis ateistams šie akivaizdūs religinio ir tautinio meno šedevrai. Jie mieliau toleravo mažyčius kryželius, išgremžtus paminklo kamputyje, nei solidžius, iš toli matomus puošnius aukštaitiškuosius kryžius. Taigi sovietmečiu kapinėse medinių paminklų smarkiai sumažėjo: senieji nyko ir trūnijo, o naujų buvo pastatyta vos keletas.
Tarp tokių ir dekoratyvinė kompozicija, skirta Kapustinskų šeimai atminti. Paminklo pagrindas – iš vientiso rąsto, į jį įleisti du susipynę kreivi rąsteliai, kurių paviršius dekoruotas ovalo formos ornamentu. Stulpų apačioje – trys nelygios lentelės, kuriose išskobti kape palaidotųjų vardai ir pavardės. Rąstelių viršuje pritvirtintas medinis stogelis, tarsi čerpių imitacija, o jame ant kabliuko pritvirtintas lakuotas kryželis. Tiksli paminklo pastatymo data nėra žinoma, tačiau Rokiškio krašto muziejaus istorikai mano, kad ši kompozicija jau skaičiuoja ketvirtą dešimtį metų.
Maždaug tokį patį amžių skaičiuoja ir įspūdingas, maždaug 6 m aukščio kryžius, pastatytas ant Motiejaus Rudziko (1892-1963 m.) kapo. Jo kryžma – su stogeliu, nimbu ir stilizuotais lelijos formos spinduliais. Nukryžiuotąjį nuo vėjo ir lietaus saugo dvišlaitis kiaurapjūviu ornamentuotas stogelis su atramomis. Ir kryžiaus pečiai dekoruoti: juose išraižytas trikampėlių ornamentas, taip pat dekoruotas ir jo liemuo. Kitados kryžius buvo lakuotas, dabar dėl aplinkos poveikio lakas beveik nusitrynęs.
Kunigų alėja
Tradiciškai manoma, jog kunigai laidojami bažnyčios šventoriuje. Vis dėlto ši taisyklė turi išimčių. Keli Rokiškio Šv. Mato parapijos dvasininkai ilsisi senosiose kapinėse. Tarp jų – ir kunigas Stanislovas Šimkevičius, kuriam teko naujosios bažnyčios statybų našta. „Atgulė jis kukliai, šalia savo parapijiečių”, – sakė muziejininkė Onutė Mackevičienė. Šalia S. Šimkevičiaus, toje pačioje eilėje ilsisi dar keli dvasininkai. Jų kapų priežiūra rūpinasi Šv. Mato parapija.
Kiek atokiau Rokiškio kapinėse ilsisi ir jaunas kunigas Konstantinas Černys. Jis gimė 1925 m. Akmenių kaime, o mirė 1960 m. Kūčių išvakarėse. Jau būdamas gimnazistas išgarsėjo kaip talentingas, jautrios sielos poetas. Tačiau jaunuolis buvo labai silpnos sveikatos. 1949 m. K. Černys, kaip ir keletas kitų klierikų, buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Jis ištvėrė tremties vargus, grįžo į Rokiškį ir kunigavo čia iki pat mirties. Rokiškėnų atmintyje jis liko kaip rūpestingas, jautrus ganytojas. K. Černio kūrybinis palikimas – nemaža krūvelė mokyklinių sąsiuvinių su eilėraščiais. Juos 1991 m. surinko ir knygelę „Negesk, mano žvake” išleido Rokiškio kultūros fondas.
Rokiškio kapinėse ilsisi ir kunigai kankiniai, kritę nuo bolševikų rankos. Jauną kraštietį dvasininką šviesuolį Joną Budrį raudonarmiečiai sušaudė 1919 m. Jėkabpilyje (Latvija). O kunigą Benediktą Šveikauską sovietiniai budeliai nukankino 1941 m. birželį.
Tragiško likimo gydytojai
Garbingoje kapinių vietoje ilsisi Rokiškio šviesuomenė: mokytojai, gydytojai. Pastarosios profesijos žmonėms Rokiškis buvo nesvetingas. Štai netoli koplyčios ilsisi garsusis XIX a. pabaigos miesto gydytojas Bronislovas Buinickis. Jis žinomas tuo, kad rūpindamasis rokiškėnų sveikata neskaičiavo nei laiko, nei lėšų. Būtent šis daktaras buvo visų neturtingųjų gelbėtojas ir draugas. Per darbus ir rūpesčius jis net šeimos nesukūrė – garsiajam gydytojui paminklą pastatė gedinti mama.
Prie pat pagrindinio tako – vos trisdešimtmečio gydytojo Antano Gudonio kapas. Šis jaunas ir perspektyvus chirurgas mieste garsėjo gailestingumu. Jį pajuto ir sovietinės armijos kariai: gydytojas gelbėjo ir operavo sužeistus raudonarmiečius. Tačiau šie už rūpestį geradariui atsilygino žiauriais kankinimais: su keliais kitais miesto gydytojais A. Gudonis sovietinio saugumo buvo nužudytas 1941 m. birželį.
Garbingoje kapinių vietoje – ir daktarės Sofijos Salogubaitės kapas. Ją iki šiol prisimena senosios kartos rokiškėnai. „Puiki specialistė, reikli, griežta, galingo stoto. Ji nebijojo ginčytis su aukščiausiais sovietinės rajono valdžios veikėjais”, – taip gydytoją prisimena Lukija Malevičienė, tuomet dirbusi ligoninės vyriausiąja medicinos sesele.
Šviesuolių atminimas
Tikra epochų kaitos liudininkė – Rokiškio krašto šviesuolių Diržių, Naginskų ir Vajegų kapavietė. Joje – ir senieji ketaus kryžiai, ir medinis tautinis koplytstulpis. Štai XIX a. pabaigos paminkle – ketiniame kryžiuje, mirusiojo vardas išlietas ne fasadinėje pusėje ir dar su klaida. „Argi besvarbu, kas ilsisi kape, jei žmogaus siela iškeliavo amžinybėn”, – apie tuometinę atminimo ir mirusiųjų pagerbimo sampratą kalbėjo O. Mackevičienė.
O štai 1903 m. paminkle pavardė – jau fasadinėje pusėje. Grožiu užburia paminklas – medinis koplytstulpis. Ši šeima – Rokiškio šviesuoliai – lituanistai, dailininkai. Tad nenuostabu, kad savo kapavietei jie greta senųjų obeliskų ir ketaus kryžių pasirinko ir tautinį koplytstulpį. Jį išdrožė meistras Jonas Navickas.
Nevysta gėlės ir ant kito šviesuolio – Alfonso Keliuočio – kapo. Savo mokytoją lituanistą, eruditą prisimena gausus rokiškėnų gimnazistų būrys.
Netoli jo – Mikšių šeimos: Jono Mikšio ir jo dukters Reginos Mikšytės, žinomos literatūrologės, kapas. Ši mokslininkė garsėjo meile savajam Rokiškio kraštui, jos tyrimų objektas – turtingas Aukštaitijos rašytojų paveldas.
Tarp šviesuolių – ir Alfonsas Nakas, tuometinės Rokiškio kultūros mokyklos įkūrėjas. Anot O. Mackevičienės – jis vienas iš kelių rajono matematikų, apsigynusių daktaro disertaciją.
Netoliese – advokato Kaupelio kapas. Šį Temidės tarną rokiškėnai labai vertino, nes jis sugebėdavo laimėti net pačias sudėtingiausias, iš pažiūros beviltiškas bylas.
Angelėliai
Tarpukariu Rokiškio senosiose kapinėse itin lankomas buvo vienas kapas. „To meto šeimos, atėjusios pagerbti savo artimųjų atminimo, būtinai užsukdavo ir prie šio kapo aplankyti angelėlių”, – pasakojo istorikė O. Mackevičienė. Jame ilsisi paaugliai broliukai, tėvo įniršio ir beprotybės aukos. Dvarininko Mato Kielos šeima buvo laikoma Rokiškio aristokratais. Jos galva turėjo ir verslininko gyslelę. Būtent jo dėka 1928 m. iškilo Nepriklausomybės aikštę puošiantis banko pastatas. Tačiau šeimos galva širdyje nešiojo ir kraupią paslaptį. 1929 m. vyresnysis šeimos sūnus jau studijavo Kaune, o du šeimos mažyliai, paaugliai berniukai gimnazistai po pamokų savaitgaliui grįžo į gimtąjį Alsetos dvarą. Vakare jie nuėjo į klėtį gulti. Iki pietų vaikų niekas nepasigedo – mama manė, kad pavargę nuo mokslų sūnūs tiesiog ilgiau pamigo, o klėties durys buvo užrakintos. Apypietę jų imta ieškoti. Dingo ir tėvas. Policija ir artimieji tris dienas naršė apylinkes, kol akylas policininkas pastebėjo, kad klėties pamato akmenys išjudinti. Išėmęs juos pareigūnas įšliaužė į klėties vidų. Tai, ką jis ten išvydo, sukėlė šoką: lovose gulėjo kirviu užkapoti berniukai, tėvo beprotybės aukos. Pasirodo, vaikams sumigus, tėvas išardė klėties pamatą, įsmuko į vidų, nužudė sūnus, vėl užmaskavo landą ir pradingo. Žmogžudystės paslaptį jis nusinešė į kapus. Angelėliais pramintus berniukus laidojo kone visas Rokiškis.
O štai tėvo žudiko lavoną rado tik po savaitės, paupyje, vos keli kilometrai nuo dvaro. Jis pakėlė prieš save ranką – nusišovė. M. Kielos laidotuvės irgi buvo įsimintinos: mat žiauraus nusikaltimo sukrėsta miesto visuomenė bent po mirties norėjo nubausti nusikaltėlį. Žinoma, šeimos kape jam vietos neatsirado. Žmogžudys buvo paguldytas į juodą karstą. Į kapines jį vežė juodu vežimu, kurį traukė juodas arklys: taip buvo liudijamas juodas darbas, kurį padarė šis žmogus. Karstą į kapines nešė ne pro vartus, o kėlė per tvorą: kad jis užterštų kuo mažiau šventintos žemės. Žmogžudį palaidojo vadinamajame savižudžių kalnelyje. Ant jo kapo neliko nei kryžiaus, nei paminklo. O nužudytų berniukų kapą puošia įspūdingas paminklas. Sielvarto palaužta motina dienas baigė Skemų senelių prieglaudoje. Ji palaidota prie savo žuvusių vaikų.
„Šis kraupus nusikaltimas sukrėtė ne tik mūsų rajoną, bet ir visą Lietuvą: tokios nelaimės tada buvo didelė retenybė”, – sakė O. Mackevičienė.
Atstumtieji
„Kiekvienose kapinėse yra savižudžių kalnelis. Ten laidojami visuomenės atstumtieji, ypač tie, kurie drįso pakelti prieš save ranką”, – pasakojo istorikė. Dauguma to kalnelio kapų – neprižiūrimi ir pamiršti net artimųjų. Daugelio jų neliko nė ženklo, tik dilgėlių prižėlusi pievelė. Pasikeitus tradicijoms ir papročiams bei stingant vietos kapinėse, ten laidojami mirę mūsų miesto žmonės. O ženklas apie savižudžių kalnelį beliko tik muziejininkų ir seniausių rokiškėnų atmintyje.
Rokiškio Veronika
Tiesa, vienas savižudės kapas ilgus dešimtmečius buvo rūpestingai prižiūrimas. Jame palaidota jauna mergina, vadinta Rokiškio Veronika. Istorikai težino jos pavardę – Jurevičiūtė. Ji buvusi įstabaus grožio. Jaunutė mergina į Rokiškį atvyko mokytis amatų mokykloje ir įgyti profesiją. Žaviai ir mielai netrūko jaunuolių ir vyrų dėmesio. Kas bepasakys, kuris miesto gražuolis ir kokiais pažadais suviliojo ir sudaužė jos širdį. O po ja jau spurdėjo nauja gyvybė, išduotos ir paniekintos meilės vaisius. Kur dėtis jaunai besilaukiančiai moteriai? Pagalbos ji prašė paties artimiausio žmogaus – mamos, tačiau ši dukrą atstūmė. Ir šiltą vasaros vidudienį merginą priglaudė Vyžuona. Jos nelaimės liudininku tapo paupio pievą šienavęs ūkininkas. „Jis upėje išgirdo smarkų pūkštelėjimą. Pribėgęs ištraukė skenduolę, bet išgelbėti jos nebepavyko”, – pasakojo istorikė.
Jos pasakojimą papildė rokiškėnė Janina Grigalavičienė. „Atsimenu, kaip tą merginą ratuose vežė į Rokiškį. Mums, vaikams, buvo labai smalsu ją pamatyti, nors tėvai ir draudė žiūrėti. Kaip šiandien atsimenu jos vilkėtą Amatų mokyklos uniforminę suknelę”, – pasakojo moteris.
Rokiškio Veronikos kapą iki pat šių dienų rūpestingai prižiūrėjo jos jaunystės draugė, tačiau dabar moteris gerokai pasiligojo. „Negaliu jos apleisti”, – prieš keletą metų muziejaus istorikams aiškino garbaus amžiaus rokiškėnė.
Liūdna likimo ironija
Sovietmečiu savižudžių kalnelis tapo bene garbingiausia kapinių vieta: ten skambėjo iškilmingos pionierių ir komjaunuolių priesaikos, prie paminklo sovietiniam kariui rokiškėnams buvo teikiami Komunistų partijos bilietai. Mat ten buvo palaidoti 1944 m. vasarą mūšiuose su hitlerinės Vokietijos armija žuvę sovietų kariai. Sovietų Sąjungoje buvo įprasta net mirusius priversti tarnauti ideologijai: juos laidojo miestų ir miestelių aikštėse, neva demonstruodami pagarbą tėvynės gynėjams. Nors pagal daugelio Europos tautų papročius kryžkelėse laidojami tik savižudžiai. Ir Rokiškyje žuvę sovietų kariai buvo perlaidoti, deja, ne pačioje garbingiausioje kapinių vietoje. Tiesa, ir anksčiau, ir dabar rokiškėnai su pagarba ir liūdesiu žvelgia į šią kapavietę. „Gaila svetimoje šalyje, toli nuo savųjų palaidotų žmonių. Negi savo noru jie į tą kariuomenę ėjo”, – sako jie. Ir dabar karių kapai sutvarkyti, prie jų per Vėlines dega žvakelės.
Nepakankamai gerbdami savųjų atminimą, sovietiniai aktyvistai negerbė ir svetimo. Štai kapinėse bendrame kape buvo palaidoti ir žuvę vokiečių kariai. Tam, kad šio kapo neliktų nė ženklo, sovietai ant viršaus palaidojo 1918-1919 m. žuvusių revoliucionierių bei vietinių stribų palaikus.
Pabaiga
Lina Dūdaitė
