Lietuvis ir miškas – neatskiriamos sąvokos. Nuo seno miškai buvo lyginami su gamtos šventove. Interesų karą išgyvenantys valstybiniai ūkiniai miškai, vertinami 6 milijardais litų, pastarosiomis dienomis virto aršios kovos poligonu.
Miškai – nuolatinėje interesų zonoje
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) parengtas ir sausį Vyriausybei bei Seimui pateiktas valstybinių miškų privatizavimo projektas sukėlė didžiulį šalies miškininkų, dalies ekonomistų ir visuomenės pasipiktinimą. Po kritikos lavinos Aplinkos ministerija sukritikavo LLRI pasiūlymus. Nors šis instituto projektas nepavyko, ramybės valstybiniai miškai greičiausia nesulauks. Vasario 5 d. Vyriausybei pateiktas Ūkio ministerijos teisės akto projektas, kuriuo siūloma parengti supaprastintą valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarką. Miškininkai sako, jog pritarus projektui valstybinės įmonės, tarp jų ir urėdijos, bus reorganizuotos į akcines bendroves, o 2013–iaisiais bus atrištos rankos valstybinių miškų privatizacijai.
Pamėgta tema
Dėl valstybinių miškų interesų kova vyksta ne pirmus metus: miško, kaip valstybės turto, oponentai reikalauja naikinti valstybinius miškus, privatizuoti. Skleidžiamas nepasitikėjimas miškininkų kompetencija, siekiama išdraskyti miškų urėdijas ir visą iki šiol veikusią miškų valdymo sistemą. Interesų kovos dėl miškų arena sudaro puikią terpę visuotinės Lietuvos miškų privatizacijos šalininkams, teigiantiems, kad perspektyvus yra tik privatus verslas. Valstybiniai miškai tapo LLRI pamėgta tema. Valstybinių miškų privatizavimo projektą parengęs institutas siūlo parduoti didumą valstybei priklausančių miškų, kurių vertė maždaug 6 mlrd. litų. Taip pat LLRI siūlo valstybinius miškus privatizuoti kuo greičiau, nelaukiant net nuosavybės restitucijos procedūrų pabaigos.
Privatininkai tvarkys efektyviau?
Projekte teigiama, jog privatus verslas miškuose tvarkytųsi efektyviau. Projekto autoriai tvirtina, kad urėdijos ūkininkauja neracionaliai, didžiulės valdymo aparato išlaikymo sąnaudos. Taip pat teigiama, kad miškų valdymas ir medienos realizavimas nėra valstybės funkcija: valstybė neturėtų tuo užsiimti. „Kadangi ūkinių miškų auginimas, priežiūra ir medienos realizavimas yra verslo šaka, tai neturėtų būti valstybės institucijų funkcija, todėl juos būtina privatizuoti“, – akcentuoja LLRI projekto autoriai. Institutas siūlo privatizuoti visus ūkinės paskirties miškus (71,7 proc. visų Lietuvos miškų) paliekant valstybės institucijų atsakomybėje tik išskirtinius objektus, gamtos paminklus. Privatizavus valstybinius miškus, kaip teigia projekto autoriai, būtina suteikti savininkui galimybę naudotis savo nuosavybe mažinant perteklinius valstybinius apribojimus: leisti miško savininkams laisviau disponuoti savo turtu ir planuoti jo realizaciją, leisti savininkams statybas ūkinės paskirties miške. Visuomenei nerimą kelia ir siūlymas suteikti teisę savininkams leisti lankytis privačiame miške kitiems asmenims už tam tikrą mokestį. Jei Vyriausybė ir Seimas palaimintų šį projektą, būtų parduota 700 tūkst. hektarų ūkinių miškų, kurių vertė beveik 6 mlrd. litų. Manoma, jog milijardų vertės turto šeimininkais taptų ne mūsų, o užsienio valstybių verslo grupės, kurios superka miškus, o paskui brangiai parduoda medieną.
Medienos svarba didės
Įgyvendinanti ES direktyvas Lietuva įsipareigojo didinti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Neabejojama, jog senkant naftos ir dujų ištekliams medienos reikšmė energijos gamybai nuolat didės. Todėl jau dabar mediena priskiriama prie strateginių šalies išteklių, ir ji neišvengiamai brangs.
Kam parūpo miškų privatizacija?
Juozas BARISA
Esu ilgametis miškininkas, Lietuvos Laisvės kovų dalyvis, tremtinys, Uralo taigos lageriuose ir Krasnojarsko taigoje išgyvenęs „9 pragaro ratus“. Likimas lėmė, kad per 30 metų, atiduotų Lietuvos miškams, man teko dirbti inžinieriumi ekonomistu, miško inžinieriumi, susivienijimo planavimo skyriaus viršininku. Nors jau du dešimtmečius esu pensininkas, bet akylai stebiu, kas vyksta Lietuvos miškų ūkyje. Net sovietmečiu miškininkai stengėsi išsaugoti šalies miškus ateities kartoms. Todėl šiandien man labai skaudu girdėti, kokiomis didelėmis pastangomis miškus siekiama privatizuoti, ir prie šio, kol kas visuomenės, turto visuomenės nebeprileisti. Nesistebiu, kad į valstybės miškus gviešiasi didelių pinigų siekiantys biznieriai ar suinteresuotos verslo grupuotės. Tačiau mane šokiravo Lietuvos laisvosios rinkos institutas, sukurpęs bei Vyriausybei pateikęs absurdišką ir šalies miškininkus net įžeidžiantį miškų privatizavimo projektą. Projekte tvirtinama, kad dabartinė valstybinių miškų struktūra nelanksti, ji negali užtikrinti efektyvaus ir konkurencingo miškų tvarkymo. Kuo remiantis padarytos tokios neteisingos išvados? Įdomu, kiek lėšų gautų valstybė, leidusi išparceliuoti miškus naujiesiems savininkams? LLRI tvirtinimas, kad privatūs miško savininkai ūkininkautų efektyviau, labai abejotini. Gyvenimas parodė, kad dalies privačių miškų savininkai net nežino, kas jų miškuose vyksta, o gaisrų ar vagysčių atvejais savininkus net pareigūnams sudėtinga rasti. Sutinku su LLRI teiginiu, kad savininkas iš miško sieks gauti didesnę naudą. Tačiau ar jis vykdys miško kultūrų priežiūrą, valymus, šviesinimus, iš kurių nėra greitos ekonominės naudos? Daugeliui miškų savininkų pajamos reikalingos ne po šimto metų, o šiandien. Visuomenė žino, kas vyko savininkams sugrąžinus miškus: prasidėjo masiniai kirtimai, miškas imtas vertinti vien tik litais… Peršasi išvada, kad LLRI siūlymas privatizuoti valstybinius miškus yra inspiruotas piniguočių, greičiausia gal net ne mūsų šalies, o užsienio. Pritariu LLRI projekto išvadai, kuria raginama kuo greičiau užbaigti miškų grąžinimą teisėtiems jų savininkams. Kol negrąžinti, šie miškai yra rezerviniai, o už jų priežiūrą atsakingos urėdijos. Tačiau institutas nori padaryti revoliuciją – atimti iš mūsų visų ilgus dešimtmečius miškininkų puoselėtą valstybės turtą.
Trumpai
1919 m. Lietuvos vyriausybė įsteigė 18 miškų urėdijų.
1940 m. jų jau buvo 57. Joms vadovavo Miškų departamentas. Sovietmečiu veikė dvi ministerijos – Miškų ūkio ir Miškų pramonės. 1957 m. jos buvo sujungtos į Miškų ūkio ir miško pramonės ministeriją. Miškų ūkio ministerija buvo ir pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje.
1998 m. miškai perduoti Aplinkos ministerijos žinion. Dabar ūkinę veiklą prižiūri Generalinė miškų urėdija. Lietuvos miškai padalinti į 42 urėdijas.
Aldona Minkevičienė
