Kasdien vis garsiau kalbame apie gamtos saugojimą, dažnas stengiamės išsivalyti ir puoselėti aplinką, gelbėti savo miškus ir girias. Šiomis dienomis visoje Lietuvoje kaip niekad skambėjo akcija „Darom 2010“, o apleistus parkus, pakeles ir takus nuo šiukšlių vadavo ne tik darželinukai bei mokiniai, bet ir aukščiausi šalies žmonės. Apie sielos ir aplinkos švarą, gamtą, tikras ir tariamas vertybes, žiūrėjimą į žvaigždes, prigimtinę kultūrą bei kitus svarbiausius dalykus šiandien kalbamės su žinoma rašytoja, kraštiete Vanda JUKNAITE.
Apie mįslingą gyvasties ištvermę
Ji, gimusi Papilių kaime, baigusi Obelių vidurinę mokyklą, “Gimtajam Rokiškiui” yra sakiusi, kad Obeliai – jos dalis, įgimtas pasaulio vaizdas. Ne vieną respublikinį įvertinimą už kūrybą gavusi rašytoja prieš porą metų pagerbta ir gimtajame krašte: jai įteikta antroji literatūrinė Juozo Keliuočio vardo premija. Tuomet popieriuje apie premijos laureatę rokiškėnai rašė, kad ji apdovanota “už brandžią etinę pilietišką kūrybą, teigiančią svarbiausias humanistines vertybes, už įtaigią žodžio raišką, unikalų kūrėjo ir jauno žmogaus dialogą egzistenciniais prasmės klausimais”. Pastaroji premija kūrėją net nustebino, nes pranašu “savame krašte paprastai nebūni”.
V.Juknaitė gyvena sostinėje ir daug metų Vilniaus pedagoginiame universitete dėsto lietuvių literatūrą. Ankstesniame interviu mūsų laikraščiui rašytoja yra sakiusi, kad ji labai prisirišusi prie tėviškės, prie jos “kalvų aukščio, debesų ir medžių”. Kitame krašte moteris gali išbūti ne ilgiau kaip dešimt dienų, taigi emigruoti tikrai negalėtų. O jos knygos labai pastebimos. Anot literatūrologės Jūratės Sprindytės, “rašytoja yra užėmusi išskirtinę poziciją literatūriniame lauke – rašyti apie silpną, negražų kūną, apie mįslingą gyvasties ištvermę, apie stoką ir pareigą, o ne apie perteklių ir sėkmę”.
Žmogus – paradoksali būtybė
– Jūs rašėte, kad kada nors gyvenime iš kažkelinto karto vis tiek pasiseks. Ar tikite lietuvių sąmoningumu nešiukšlinti pakelių ir girių?
– Neseniai Lietuvoje vyko švarinimosi akcija “Darom 2010”. Tai geriausias atsakymas į Jūsų klausimą.
– Gal rokiškėnai jautresni gamtai nei kitų rajonų žmonės?
– O ko klaustumėte anykštėną? Juk prisimenate Antano Baranausko “Anykščių šilelio” sakinį: “Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.” Jautrumas gamtai yra būdingas mūsų visų prigimtinės kultūros bruožas.
– Knygoje “Tariamas iš tamsos” – ypatingų likimų vaikai – neregintys, negirdintys, nusikaltę, apleisti tėvų… Ar teko pajusti, kad jų požiūris į gamtą kitoks?
– Vaikai mėgdavo naktį žiūrėti į žvaigždes. Kartais prie laužo žiūrėdami į dangų praleisdavom visą naktį…
– Jūs pažinote jaunų žmonių, tarsi be vilties keistis. Kaip jiems padėti, kurti autoritetą?
– Tik artimi žmonės, tie, kurie yra šalia jų, gali jiems padėti. Nebūtinai tai turėtų būti autoritetai. Visiškai užtektų net ir valytojos, kuri gebėtų pasakyti tokiam jaunam žmogui gerą žodį.
– Esate pedagogė, kuri mokytoją skatina didžiuotis savo specialybe. Žmonėms vis labiau svetima didžiuotis. Kur mus veda vertybių praradimas?
– Tik prie praregėjimo. Žmogus yra paradoksali būtybė. Kad atsikvošėtų, jis kartais turi prieiti paskutinę ribą.
Patinka dzūkų miškai
– Kokia Lietuvos giria Jums patinka labiausia?
– Gal dzūkų miškai. Jie sausi, šviesūs. Man miškas toks pat gražus kaip ir jūra.
– Lietuvos girios – didelė dalis mūsų krašto istorijos: jose slėpėsi Antano Mackevičiaus būriai, jomis vingiavo knygnešių takai, degė partizanų bunkeriai… Štai ir Jūs rašot: “Čia buvo lengva neprisidirbt, miškas, žmonės toli…” Kada lietuvis prarado girios šventumą?
– Gal tuo pačiu laiku, kaip ir kitokį šventumo jausmą? Bet nesu tikra, ar tikrai jis jį prarado.
– Vis dėlto, kokio charakterio žmogus gali iškrėsti šiukšles pamiškėje?
– Tai nėra kokio ypatingo charakterio žmogus. Jis taip elgiasi todėl, kad yra tikras, jog jo niekas nemato.
Civilizacijas įveikia žolė
– Jūsų romane “Šermenys” – mirštančio kaimo gyvenimas. Civilizacija mus įveiks… Gal ir miškai nebeturi vilties?
– Visas civilizacijas įveikia žolė. Taip pat ir medžių atvašynai. Alfonsas Nyka-Niliūnas yra įdomiai klausęs: “Ar mes gamtos, ar gamta mūsų?” Moderniam žmogui atrodo, kad gamta – mūsų. Tai viena iš civilizacijos žmogaus iliuzijų. Praėjusią vasarą mačiau užželiančius savo gimtojo kaimo vieškelius. Kiek ten būta gyvenimų, kiek dramų, tragedijų, karai, pokaris… Liko laukai ir miškai, dar kelios sodybos, greit ir jų neliks.
– Ar pati mėgstate būti miške?
– Miške pailsiu. Čia, Lazdynuose, kur gyvenu, netoliese yra pušimis apaugę Neries šlaitai. Dabar juose žydi žibuoklės. Ne visai miškas, bet vis tiek atgaiva.
– Ar teko matyti girių šiukšlių krūvas?
– Teko. Bet ne taip daug, kad apimtų neviltis.
– Kaip baustumėt girių niekdarį?
– Paveikiausias būdas būtų surasti jį ir liepti viską susirinkti.
– Gal atsikratyti šiukšlėmis pamiškėje – protestas, iškreiptas laisvės pojūtis?
– Gali būti ir taip. Laisvei reikia labai sąmoningo žmogaus.
Gyvenimas – visko pilnas
– Žmogus apkrautas daugybe prievolių, o pats bėdoje lieka labai vienišas. To nepaneigtų ir Jūsų Dinutė iš “Ugningosios lapės”.
– Man iš visų bėdų išsikapstyti padėjo žmonės, dažnai net nedaug pažįstami. Gyvenimas – visko pilnas. Ir aštrios vienatvės, ir žmonių gerumo.
– Kiekviena Jūsų knyga skaitoma, įvertinta, giriama. Ar labai svarbu įvertinti žmogų?
– Pripažinimas yra gyvybinis žmogaus poreikis. Katinas ir tas apsidžiaugia pagirtas. Nebūtinai tai turi būti vieši dalykai.
– Tuomet gal verta stengtis pagerbti miško mylėtojus?
– Kodėl gi ne? Mums visiems skubiai reikia mokytis džiaugtis gerais darbais ir gražiais dalykais.
– Ar teko pajusti, kad geras pavyzdys užkrečia?
– Blogesni dalykai gal labiau užkrečia, bet užkrečia ir geri.
Kaip kovojate su miškų teršėjais?
Virginija SKEIRIENĖ
Grupės “Pievos” solistė
Miškas yra šventovė. Vieta, kur gera pabūti su savim, su mišku. Jei teršiame, vadinasi, esame priteršę savo vidų. Nemokam išsivalyti savęs, negerbiam ir gamtos. Manau, tai psichologiniai dalykai, dvasinė liga. Pirmiausia reikia tobulėti dvasiškai, dirbti su savim, tada nebus ir šiukšlių aplinkui. Juk svarbu, kaip atrodom, kuo rengiamės, todėl turi būti svarbi ir aplinka. Miškas yra mūsų.
Rimvydas PUPELIS
Dailininkas
Aš nedalyvauju gamtos švarinimo akcijose, nes tai viena formų, skatinančių teršti gamtą – lyg ir visus metus teršiam, o paskui apsivalom. Tai nelogiška. Manau, gamtą reikia gerbti visada. Arba talkas rengti kiekvieną savaitgalį. Dabar žvejai, gamtos mylėtojai, prisiveža degtinės, mėto butelius, nuorūkas, priteršia dvidešimčiai metų.
Turi būti labai griežtos taisyklės teršiantiems gamtą. Tarkim, du mėnesius be atlygio valyti mišką, o ne sumokėti baudą ir nuvažiuoti.
Mingaila RASTENIS
Mokytojas, poetas
Man įstrigo Justino Marcinkevičiaus žodžiai: “Bijau aš dėl miškų ir upių, man rūpi ežerai ir paukščiai, aš jaudinuosi dėl to medžio, kurį ketinate nukirst.” Dieve, Dieve, kaip gaila gamtos, miškų. Ir ne tik teršiamų, bet ir beatodairiškai kertamų. Man atrodo, kol kiekvienas neįsisąmoninsime, nieko nepakeisim. Be to, turime būti atsakingi ne tik už save, bet ir už tuos, kurie teršia. Juk matom, kas paupy išmetė padangas, šiukšles, bet vis tiek tylime suglaudę ausis. Kažkas juk turi matyti tokius dalykus.
Nijolė ŠNIOKIENĖ
Krašto muziejaus direktorė
Pati gamtos tikrai neteršiu ir, kiek įmanoma, kovoju su teršėjais. Dvaro parke tokius ir gaudom, ir gražiuoju prašom nešiukšlinti. Džiaugiamės, kad jauni žmonės šiek tiek mūsų klauso, bet po savaitgalio vis tiek prirenkam daugybę plastmasinių butelių ir kitokių dalykėlių. Aišku, per maža ir šiukšliadėžių, bet kartais ji lieka tuščia, o aplink – šiukšlių krūvos. Vis dėlto pamažu europėjam. Tarkim, po miesto 510-ojo gimtadienio buvom maloniai nustebinti, kad žmonės neišmynė gėlynų ir paliko nedaug šiukšlių.
Reda Milaknienė
