Rašau būties, egzistencijos, meilės, vienatvės, tai yra žmogaus sielos gyvenimo temomis, apie sielos nematomą skausmą, kuris skleidžiasi ir krinta, lyg vyšnios žiedas trapus, kartais kito žmogaus nepastebėtas, apie nenutrūkstamą vidinį laimės ir svajonių išsipildymo laukimą, nes svajonės visada virš praktiškos, žemiškos būties skrieja baltu Pegasu, o mes laukiame kiekvienas savo likimo išsipildymo, savo didžiojo godo konkrečiu veidu. Nesvetimas ir juoko fontanas, trykštantis vidiniu sarkazmu, nuo tragiško iki komiško – vienas žingsnis. Eilėraščių lyriniai herojai gimsta visada su skausmu, beviltiškumas pakeisti situaciją virsta kovojančiu sarkazmu, dėl realiai nematomų problemų, reiškinių žmogaus sielos gyvenimo, atsiveriančių vidinei regos intuicijai ir krintančių žodžiais ant lapo su autoriaus lygio žodynu.
Mano gyvenimas yra mano kova. Kiekviename eilėraštyje yra antras planas arba kodas, tik reikia jį atrasti. Vidinės regos akimis matomas, jaučiamas vaizdas telpa eilutėse, randama žodinė išraiška. Visada brandinu keletą temų, jas auginu savyje, būdama tarp žmonių gatvėje, teatre, gamtoje ar vienatvėje su knyga.
Laimingų, prasmingų šv. Kalėdų ir metų naujų!
Pagarbiai šių eilučių autorė Regina PAULAUSKAITĖ.
Eglės spygliuko brydė
Baltas nerimas virpa
vėl artėja Nauji,
bėga eglės iš miško
jų brydės spygliuotos,
lyg stirnų pėdos įspaustos,
į jas naktį krinta žvaigždės
ir užgęsta –
Eurika! pamačiau,
išsipildys svajonė!
krinta ir dūžta į daugybę mažų
šviesulių,
jie leidžiasi į mūsų namus
ir žėri švenčių eglišakiuose
visomis džiaugsmo spalvomis.
Laikas tirpsta
slenka žali spygliukai,
senųjų nuoskaudų šešėliukai,
duria išgyventomis valandomis, minutėmis,
žodžiais,
duria atmintin lyg melsvi vaiduokliukai –
ir išnyksta naujametinėse nuotaikų liepsnelėse.
Įspaustoje stirnos pėdoje
saldi senųjų kančios sula,
neragauk iš tos pėdos –
ji vylingai žėri grakščioje kanopos taurėje –
plyš iš skausmo širdis
ir virsi avinėliu.
Skambant laikrodžio dūžiams
spyglio brydėn
kris dar viena žvaigždė,
baltas nerimas eglių brydėse…
Sieloje spyglio brydė –
laša kančios sula
neragauk tų lašų
virsi avinėliu…
Žiojėja,
supantis bedantei delčiai,
paukščių takas žvaigždyne
ir spyglio brydė sieloje,
bet sparčiai artėja vidurnaktis –
užsidegs naujos žvaigždės,
vėl suksis Zodiako ratai
pašėlusiu greičiu.
Mus šauks varpų dūžiai į žvaigždes
o žvaigždes trauks į žemę.
1994 01 19
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Regina Paulauskaitė
