Prieš gerą pusšimtį metų rajono atokių vienkiemių vaikus tėvai baugino: eidami į mokyklą miško keliuku atidžiai dairykitės ir nežiopsokite, nes nuo medžio šakos ant jūsų sprando gali liuoktelėti lūšis. Deja, šiandien reikia gelbėti ne žmogų, o šią plėšrūnę: paslaptingųjų miško kačių Lietuvoje beliko kelios dešimtys…
Reta sėkmė
Dabar – pats lūšių rujos įkarštis: jų meilės sezonas trunka nuo sausio iki kovo mėn. Įdomu buvo sužinoti, kiek šių gražuolių ieško sau poros mūsų rajono miškuose? Rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiojo specialisto Daručio Krivo turimais duomenimis, 1962 m. Rokiškio krašto miškuose gyveno 2, 1989 m. – per 30, o 1995 m. – vos 5 lūšys. “Tačiau šie duomenys, švelniai tariant, nėra labai tikslūs”, – sakė specialistas. Kas gali tiksliai suskaičiuoti lūšis, jeigu net girininkui, pažįstančiam klaidžias miškų tankmes it savo namus, ar medžiokliui išvysti atsargiosios plėšrūnės pėdsakus yra neįtikėtina sėkmė? O proga akies krašteliu iš toli žvilgtelėti į retąją katę pasitaiko ypač retai. Lūšis – itin atsargus plėšrūnas: šalyje buvo atvejų, kai šis gyvūnas kartu su jaunikliais kelerius metus gyveno vos už kelių dešimčių metrų nuo atokaus vienkiemio, o jo šeimininkai nė karto nematė retojo žvėrelio.
Vis dėlto kartais lūšį įmanoma išvysti net ir didmiestyje: 2004-ųjų lapkritį du jaunikliai užklydo į patį Panevėžio centrą. Gelbėtojai patinėlį sugavo namo kieme, o patelė įsigudrino nuo jų pasprukti. Po poros dienų ji nusigavo į Panevėžio Laisvės aikštę ir ten sekiojo praeivius. Jų pabaidyta lūšis įsmuko į banką. Jo darbuotojai nesutriko: nebaikštų žvėrelį įviliojo į kabinetą ir iškvietė gelbėtojus. Pastarieji spėjo: žvėrelius panevėžietis pavogė iš gūžtos ir laikė namie, kol šie paspruko patys arba įkyrėjo šeimininkui, ir šis lūšiukus išmetė į gatvę.
Rajono Aplinkos apsaugos agentūros vyresnysis specialistas Valdas Pavilonis “Gimtajam Rokiškiui” prisipažino lūšies laukinėje gamtoje dar nematęs. Vis dėlto gamtosaugininkai žino, jog rajono miškuose slepiasi bent kelios šios plėšriosios katės. Daugiausia lūšių buvimo ženklų matyti “Vyžuonos” ir “Atžalyno” medžiotojų būrelių teritorijose. “Medžiotojai ne kartą rado lūšių pėdsakų, aptiko jų nugalabytas stirnas. Kartais lūšys šmėkšteli medžioklių su varovais metu”, – sakė p. Pavilonis. Prieš kelerius metus rajono medžiotojas stebėjo unikalų reginį – plėšrūnė vijo lapę. “Lūšys konkurenčių nemėgsta”, – juokavo specialistas.
Viltis – sąmoningumas
“Mūsų rajono miškuose yra mažiausia 6 lūšys”, – skaičiavo Rokiškio miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius Juozas Davainis. Šių žvėrių pėdsakų kasmet aptinkama netoli Latvijos sienos: prie Suvainiškio esančiuose Viršilų, Užupio miškuose, po lūšį gyvena Bakūniškio ir Paduobio miškuose, Salagiryje nuo seno gyvena porelė. Iki šios žiemos paslaptingoji plėšrūnė gyveno ir netoli Rokiškio – Plunksnočių miške. “Kažin kur ji pasidėjo? Šiemet jos pėdsakų dar nematėme”, – pasakojo p. Davainis.
Jis mano, kad šių miško kačių populiacija nyksta dėl brakonieriavimo, mažėjančių didžiųjų miškų masyvų, net šylančio klimato. “Matyt, jos iš Lietuvos traukia šiauriau”, – svarstė specialistas. Kaip išsaugoti šį gražų, retą žvėrį? “Lūšies likimas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo. Ar kailinis patiesaliukas ant sofos yra svarbiau už galimybę mums ir mūsų vaikams grožėtis šiuo nuostabiu žvėreliu?” – sakė p. Davainis. Kaip galima padėti lūšiai išgyventi mūsų miškuose? “Ne kažin kuo tegalime jai pagelbėti. Šį žvėrelį tiesiog reikia palikti ramybėje: netrukdyti jam medžioti, auginti vaikus”, – siūlė specialistas.
Ar p. Davainiui teko išvysti paslaptingąją miškų katę? “Medžioju 27 metus, o lūšis teregėjau dukart. Pirmą kartą dvi jaunikles pamačiau prieš ketvirtį amžiaus žiemą Viršilų miške. Nepakartojamas grožis. Kitą kartą nusišypsojo laimė išvysti lūšį prieš 5 metus Salagiryje. Medžioklės metu ji, pabaidyta varovų, išlindo į miško keliuką. Deja, pliaupė lietus ir permirkęs žvėrelis neatrodė itin įspūdingai”, – prisiminė p. Davainis.
Kaip išvysti šią miškų gražuolę? “Vasarą pamatyti lūšį beveik neįmanoma. O ir žiemą tenka ilgai stebėti mišką, sekti jos pėdsakais ir laukti, kol nusišypsos laimė”, – patarė p. Davainis.
Girių valdovė
Lietuvoje, Aplinkos ministerijos duomenimis, tėra 80-100 lūšių. Ar šiemet mūsų miškuose gyvenančios plėšrūnės susilauks palikuonių, kurie taip reikalingi išsaugoti šią visoje Europoje retą laukinių kačių rūšį, paaiškės tik vėlyvą pavasarį: tuomet gūžtose, įtaisytose po medžių išvartomis ar jų drevėse, pasaulį išvys šiųmetės lūšiukų vados. Patelė gali atsivesti iki 5 jauniklių, bet paprastai vadoje tebūna 2-3. Lūšies mažyliai, kaip ir visų kačių šeimos plėšrūnų jaunikliai, gimsta akli, prie galvos prigludusiomis ausytėmis. Jie praregi tik 10-11 dieną. Tris mėnesius motina lūšis juos žindo pienu, tačiau poros mėnesių sulaukę mažyliai skanauja ir mamos parneštą grobį. Dar po mėnesio jie išlenda iš jaukios ir saugios gūžtos ir sekioja motiną. Ši mažuosius plėšrūnus moko tykoti grobio, atpažinti pavojus ir slėptis nuo persekiotojų. Jaunikliais lūšis rūpinasi iki kitos rujos, o jeigu jai nepavyksta susirasti draugo, dar metus.
Per dvejus metus lūšiukai iš delne telpančių pūkų kamuoliukų tampa stipriais, apie 30 kg sveriančiais suaugusiais plėšrūnais. Deja, brandos tesulaukia pusė jauniklių: lūšys neatsparios ligoms, kenčia nuo parazitų. Nelaisvėje šie žvėreliai išgyvena iki 25 metų, tačiau gamtoje jų amžius gerokai trumpesnis, – teigiama Aplinkos ministerijos tinklalapyje.
Gamta lūšis apdovanojo puikia rega, klausa, uosle, galingu šuoliu, stipriais, aštriais it skustuvai įtraukiamais nagais. Šios plėšriosios katės medžioja dažniausia naktimis ir paryčiais, tačiau nevengia pulti grobį ir dieną. Nuo medžio šakos aukas jos puola retai, dažniausia sėlina arba tyko prie žvėrių takų. Pagrindinis lūšies grobis – kiškiai ir stirnos, elnių patelės, šernų jaunikliai. Jos nevengia ėsti ir smulkesnių gyvių: gaudo graužikus, paukščius. Jei iš karto nepajėgia sudoroti sumedžioto žvėries, jo likučius paslepia: užkapsto žolėmis ir lapais.
Lūšys, kaip ir dauguma kačių šeimos žinduolių, – vienišės. Suaugę jaunikliai palieka motiną ir ieškosi savo medžioklės teritorijos, kuri tokiam nedideliam plėšrūnui yra milžiniška – 2-3 tūkst. hektarų. Lūšis mėgsta didelius bei brandžius mišrius spygliuočių ir lapuočių miškus, kuriuose gausu medžių išvartų ir tankus pomiškis.
Brakonierių grobis
Lūšis – vienintelis Lietuvos miškuose gyvenantis katinių šeimos plėšrūnas. Kitados čia veisėsi ir mažesni lūšių giminaičiai – miškinės katės, kitaip vadintos vilpšiais ar vilpišiais. Tačiau jos mūsų šalyje buvo išnaikintos XIX a. Toks pat likimas gresia ir lūšims: jos retos ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje.
Istorikų duomenimis, viduramžių Lietuvoje lūšiena laikyta tikru delikatesu. Medžioklis, sumedžiojęs šį žvėrelį, turėjo teisę jo kailiuką pasilikti sau, o skerdienėlę pristatyti ponui. Vėliau plėšrūnes imta medžioti ne dėl mėsos, o dėl gražaus kailio. Vėlyvaisiais viduramžiais bajorai mėgo puošnias lūšies kepures ar kailinaičius. O štai sovietmečiu šios plėšrūnės kailiukas buvo reta, todėl itin geidžiama, butų ar sodo namelių puošmena. Ne paslaptis, kad prie šių gyvūnų nykimo nagus prikišo ir brakonieriai, ypač kilpininkai. Lietuvoje lūšis medžioti draudžiama nuo 1979 m. Jos įrašytos į Lietuvos bei Tarptautinę raudonąsias knygas, ypač saugomų rūšių sąrašą. Lūšims apsaugoti skirta nemažai įvairių tarptautinių susitarimų.
Pasak rajono Aplinkos apsaugos agentūros vyresniojo specialisto V.Pavilonio, už nelegaliai sumedžiotą plėšrūnę brakonieriui tektų pakloti per 19 tūkst. litų. “Pernai tokią baudą suplojo vokietis medžiotojas, nušovęs lūšies jauniklį Kupiškio rajone”, – sakė specialistas.
O štai kaimynai latviai lūšis tebemedžioja iki šiol, tačiau nušauti šią plėšrūnę reikia specialaus leidimo.
Kaimynų patirtis
Europos Sąjungai Lietuva įsipareigojo atkurti lūšių populiaciją. Deja, šių plėšrūnių šalies populiacija per maža, kad ji atsistatytų be žmogaus pagalbos, – mano ekspertai. Mat keliasdešimt išlikusių gyvūnų yra susiję giminystės ryšiais, todėl gimsta vis silpnesni jaunikliai, gali plisti genetinės ligos. Lūšims reikalingas “šviežias kraujas”. Šie žvėreliai, pasak p. Pavilonio, gana sėslūs, retai keičia savo medžioklės teritorijas, nors retkarčiais pas mus lūšių užklysta iš Latvijos. Vis dėlto šių svečių per maža…
Lietuviai nėra pirmieji, mėginantys atkurti nykstančias lūšių populiacijas. Tą sėkmingai padarė slovėnai: jie lūšis pirkdavo iš zoologijos sodų, pratindavo jas prie gyvenimo miške ir paleisdavo į laisvę. Dabar Slovėnijos miškų tankmėse galima aptikti per 600 lūšių. Tiesa, tokią populiaciją pavyko suformuoti per 30 metų. Panašiai lūšis veisia ir kaimynai lenkai.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 5 lūšių veisimo centrai. Vienas jų – Telšių miškų urėdijos “Žvėrinčiuje”. 2005 m. į jį iš Estijos buvo atvežtos 4 lūšys. Tais pačiais metais jų šeimyna pagausėjo: patelė atsivedė tris jauniklius. Kelios plėšrūnės gyvena privačiuose šalies žvėrynuose.
Patvirtino programą
Rajono taryba patvirtino rajono savivaldybės Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 2010 m. ataskaitą ir 2011 m. programą.
Savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Darutis Krivas rajono tarybai pateikė duomenis, jog pernai šiai programai skirta 494,5 tūkst. litų. Rajono savivaldybė surinko 180,8 tūkst. litų Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų: 81,9 tūkst. litų mokesčio už aplinkos teršimą, 78,2 tūkst. litų – už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, 19,8 tūkst. litų – už kitus valstybinius gamtos išteklius bei 900 Lt želdinių atkuriamosios vertės kompensacijos. Prie šių pajamų buvo pridėtas programos lėšų likutis, kuris 2010 m. sausio 1 d. buvo 313,7 tūkst. litų.
Praėjusiais metais įvairioms aplinkos apsaugos priemonėms išleista 490,5 tūkst. litų šios programos lėšų. Aplinkai padarytai žalai kompensuoti, gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti bei aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti savivaldybė skyrė 247,6 tūkst. litų. Ji pervedė 71,6 tūkst. litų į savivaldybės Visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos iždą. Prevencijos priemonėms, kuriomis siekiama išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui (želdiniams aptverti, medeliams apsaugoti bei repelentams įsigyti), skirta 135,5 tūkst. litų, kitoms aplinkos apsaugos priemonėms – 35,8 tūkst. litų.
2011 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos sąmatoje numatyta 489,5 tūkst. litų pajamų ir tiek pat išlaidų.
Lina Dūdaitė
