Juozo Simučio įmonė „Bajorų žuvis“ gerai žinoma rokiškėnams: jos tradiciniai ir egzotiniai žuvies patiekalai puošia šventinius stalus, žuvienė vilioja per didžiąsias miesto šventes. Šios įmonės parama svarbi rajono sportui ir kultūrai. Jos gaminių skonį pažįsta bene pusė Lietuvos.
Savo žiniomis
„Bajorų žuvis“ veiklą pradėjo prieš 20 metų. Sovietmečiu Rokiškyje veikė specializuota žuvies parduotuvė, tačiau joje gaminių pasirinkimas buvo menkas: šaldytos mintai ir hekas (jūros lydeka), kilkės, kartais argentinietiškosios ledinės. Silkės buvo siūlomos tik skardinėse dėželėse. O štai prie mūsų šalies krantų gaudomi ir rūkomi šprotai keliaudavo į Maskvą ir Lietuvos parduotuvėse pasirodydavo itin retai, todėl buvo toks pat deficitas kaip ir konservuoti žirneliai, majonezas ar apelsinai. Žuvies konservai – „tefteliai“, strimelė ar kilkė pomidorų padaže – buvo itin skanūs. „Nesuprantu, kodėl dabar jie nebe tokie gardūs? Gal mes esame labiau išlepinti“, – svarstė įmonės vadovas J.Simutis.
Pamačius tuščias žuvies lentynas ir kilo mintis imtis verslo. J.Simutis Bajoruose surado neblogas gamybos patalpas ir ėmėsi darbo. Verslas sekasi: įmonė dirba pelningai, šiuo metu joje darbuojasi per 30 specialistų. „Bajorų žuvies“ gaminiais prekiaujama firminėje parduotuvėje Bajoruose, jų skyrius atidarytas Rokiškio centre esančioje „Nemateko“ parduotuvėje.
Gausus asortimentas
Pirkėjų, užsukančių žuvies bei jos gaminių, netrūksta. Sveikos mitybos ir ilgaamžiškumo siekiantys žmonės vis dažniau ragauja žuvį dėl joje esančių maistingųjų medžiagų. O koksgi vaišių stalas be tradicinės silkutės su grybais, morkomis, svogūnais? Argi plastikiniuose pakeliuose esanti ilgo galiojimo, cheminiais priedais ir konservantais pagardinta silkės filė gali prilygti storanugarei tradicinei silkei, ką tik ištrauktai iš lauro lapais, pipirais ir kalendra pagardinto rasalo? „Mes nenaudojame jokių cheminių priedų. Mūsų paslaptis – tradiciniai, dešimtmečius tobulinti žuvies receptai ir, be abejo, šviežumas“, – sakė „Bajorų žuvies“ vadovas.
Apie įmonės aukštus kokybės standartus byloja faktai: rūkytos žuvies vartojimo terminas – penkios dienos, o sūdytos – dešimt. „Norint ilginti šiuos terminus, reikėtų dėti konservantų. O to mes nenorime, todėl gaminame mažiau, tačiau tik šviežios žuvies“, – sakė J.Simutis, kuris pats kas dieną valgo savo įmonės žuvį.
Šiuo metu įmonė siūlo per pusšimtį įvairiausių žuvų ir jos patiekalų. Štai dabar rokiškėnai gali gardžiuotis itin kokybiška rūkyta strimele, mat jos parūpina Lietuvos žvejai. Pasirodo, prie mūsų krantų veisiasi pačios geriausios ir skaniausios šios rūšies žuvys. Paklausios ir tradicinės silkės, ir žuvies mišrainės, ir lašiša, ir rūkyti bei sūdyti upėtakiai. Rajone yra prisiekusių šaltai rūkyto tuno gerbėjų. „Nors šios žuvies kaina prilygsta veršienos, yra žmonių, kurie nori maitintis itin sveikai, todėl negaili pinigų“, – sako J.Simutis.
Tiesa, lietuviai labai konservatyvūs. Dabar alaus stalas ar iškyla neįsivaizduojama be rūkyto karšio išklotinės. O štai prieš dvidešimtmetį, anot pašnekovo, ši žuvis sunkiai skynėsi kelią lietuvio stalo link. Įmonė bandė siūlyti ir itin skanių, originalių patiekalų, pavyzdžiui, žuvį su vyno padažu, tačiau ne visi pirkėjai tokią mėgsta.
Vis dėlto savo pirkėjus rado ir rūkyti rykliukai, ir kitos egzotinės žuvys. Rokiškėnai su ilgesiu prisimena itin skanias rūkytas melsvažuves, pelamides, kurių nebeliko ant „Bajorų žuvies“ prekystalių. Šių žuvų Europos Sąjungos rinkai nebetiekiama.
Lietuvių ir Vakarų europiečių skoniai skiriasi. Mes mėgstame riebesnę žuvį, ją gardiname aliejumi. O štai vakariečiai riebalus keičia cukrumi, todėl jų žuvys ir silkės mūsiškiam skoniui net per saldžios.
„Bajorų žuvies“ specialistai buvo pasiryžę paragauti itin egzotiško Norvegijoje ir Švedijoje mėgstamo pūdytos žuvies patiekalo „Surstroemming“. Beje, jo dėželes uždrausta atidaryti lėktuvuose. Ir ne veltui… „Kai atidarėme, visi pabėgo iš valgomojo. Vargais negalais dėželę įdėjome į šiukšlių maišelį ir išmetėme“, – pasakojo J.Simutis.
Rūpinasi darbuotojais
Baltijos jūra, anot pašnekovo, skurdi žuvų išteklių: čia gaudomi tik šprotai, strimelės ir menkės. Nemažai žuvies į Bajorus atkeliauja iš šiaurės Atlanto, o egzotiškiausios – net iš Kinijos ir Japonijos. O štai vaivorykštinių upėtakių įmonė užaugina pati savo tvenkiniuose, esančiuose mūsų rajone. Ši žuvis itin reikli aplinkai: auga tik labai švariuose tvenkiniuose, kurių vanduo šaltas ir pratekantis.
Žuvies gaminius ruošia per 30 įmonėje apmokytų specialistų. Savo darbuotojus J.Simutis giria: jie darbštūs, kūrybingi, iniciatyvūs, atsakingi. O ir įmonė rūpinasi savaisiais žmonėmis: pavėžėja darbuotojus, sudaro jiems geras darbo sąlygas, nenuskriaudžia darbo užmokesčiu.
„Bajorų žuvis“ – daugelio rajono renginių rėmėja. Ji rūpinasi ir sportu, ir muzikos festivaliais, ir miesto šventėmis. Sporto klubų, visuomeninių organizacijų, festivalių padėkomis nukabinta „Bajorų žuvies“ vadovo kabineto siena. „Būtų nesąžininga rūpintis tik savimi ir nieko neskirti savo kraštui“, – kukliai apie rėmimą kalba J.Simutis. Jis neslepia: paramos prašytojai skambina net iš Vilniaus, tačiau pirmenybė teikiama savojo krašto žmonėms.
Plėtros nenumato
Ar sėkmingai veikianti įmonė neketina plėstis? J.Simutis neslepia: nors prieš Kalėdas ir Velykas „Bajorų žuvis“ pagamina gerokai daugiau produkcijos, jos vis tiek dažniausiai pritrūksta. Vilioja jėgas išbandyti eksporto rinkoje. O ir šalyje daugėja žuvies mėgėjų. Tačiau veržtis į lyderius permainingoje rinkoje – rizikinga: reikėtų gerokai didinti gamybos pajėgumus, ieškoti ryšių su užsienio prekybos tinklais. Paklausios būtų tik itin brangios, gurmaniškos šalto rūkymo žuvys. Tad kol kas įmonė džiaugiasi pasiekimais šalies rinkoje.
O jos vadovas ar kada nors paima į rankas meškerę? „Žvejoti mėgstu, tačiau tam vis pritrūksta laiko“, – sako J.Simutis.
Lina DŪDAITĖ
