Baigėsi rašinių konkursas „Jaunieji žurnalistai prieš diskriminaciją“.
Jauniesiems rajono literatams tai nebuvo lengva užduotis. Ją įveikti geriausiai sekėsi „Gimtojo Rokiškio“ jaunųjų žurnalistų klubo nariams, ketvirtadienio užsiėmimuose nagrinėjusiems pasirinktos temos esmę, diskriminacijos pobūdį, vertinusiems pašnekovo galimybes, pasiruošimo pokalbiui ypatumus, žanro specifiką, kalbos funkcijas.
Vilniaus kolegijos studentės Vidos Bičiūnaitės rašinys pralaužė tylos ledus: darbai ėmė plaukti iš mokyklų ir gimnazijų.
Pandėlio gimnazijos abituriento Simono Stepanovo rašinys „Žmoniškumo link: pareigos padeda suvokti taisykles“ – pamąstymai apie tai, jog diskriminaciją provokuojame patys: neatsakomybė gimdo daug negerų dalykų.
Šiandien skaitytojams pateikiame Juozo Tūbelio gimnazijos moksleivės Aušros Kondrataitės rašinį.
Spaudai rengiami Senamiesčio progimnazijos moksleivių Salvijaus Griškėno, Tito Gabrieliaus Makšimo, Gabijos Soltanaitės ir Nedos Letukytės, Pandėlio gimnazijos mokinės Lauros Suvaizdytės, Juozo Tumo–Vaižganto vidurinės mokyklos auklėtinės Justinos Vedeikytės, Juozo Tūbelio gimnazijos moksleivės Austėjos Šutaitės, Rokiškio jaunimo mokyklos moksleivės Jolantos Deksnytės bei Vilniaus universiteto studentės Veronikos Butkevičiūtės rašiniai. Minėtieji autoriai ir tapo konkurso „Jaunieji žurnalistai prieš diskriminaciją“ nugalėtojais.
Po gerumo medžiu tegu prisės kiekvienas atstumtasis
Aušra KONDRATAITĖ
J.Tūbelio gimnazijos moksleivė
Žmonės yra skirtingi: vieni stipresni, kiti silpnesni, vieni išpažįsta Kristų, kiti Alachą, Budą, Krišną… Nėra ir visiškai vienodo požiūrio žmonių. Šie skirtumai ir formuoja diskriminacijos aplinką: žmonės nepripažįsta kitokių nei jie patys ir skriaudžia vieni kitus.
Diskriminacijos atvejų pasaulyje vis daugėja, todėl apie šią problemą būtina kalbėti dažniau. Savo rašiniu noriu paliesti visų širdis: skaudu išstumtiesiems iš bendruomenės.
Dažnas žmogus mėgsta pasityčioti iš silpnesnio už save. Galbūt jis tuo nori parodyti savo pranašumą ar galią. Tačiau tai nėra nei madinga, nei naudinga. Tai tik apsunkina silpnesniojo padėtį.
Pati patyčių nesu patyrusi, tačiau nesunku įsivaizduoti, ką jaučia žeminamas žmogus.
Ne kartą teko matyti skriaudžiamą vaiką. Net teko mažylį ginti. Manau, kad užtarti silpnesniuosius – pati didžiausia ir spręstina šių dienų problema. Labai gaila, kad tarp mūsų atsiranda kitus menkinančių žmonių. Tokie savo brangų gyvenimą švaisto perniek. Juk laikas nelaukia: kažkieno atmintyje blogas žmogus ir liks blogiu.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Emilija MILIEŠKAITĖ
