Pradžia 03 30
Tęsiame Rokiškio rajono bažnyčių medinių klebonijų apžvalgą. Dvasininkų namai, statyti nesudėtingų liaudiškų formų, su stilinės architektūros dekoro elementais, po nacionalizacijos buvo atiduoti žmonėms, o kai kurie apleisti, dabar beprimenantys pastatus vaiduoklius…
Klebonijų architektūra
mažai tyrinėta
Kaip jau minėjome, rajono parapijoms priklausančių klebonijų bei kitų pastatų istorija bei architektūra mažai tyrinėta. Šiek tiek informacijos galima rasti įvairiuose leidiniuose, kaimų bibliotekose, muziejuose. Mūsų krašto sakralinių pastatų architektūrą tyrinėjusi humanitarinių mokslų daktarė, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslininkė Marija Rupeikienė teigia, jog klebonijos statytos nesudėtingų liaudiškų formų, su stilinės architektūros dekoro elementais, o pastatų tūris būdingas nedidelių miestelių sakraliniams pastatams.
Rokiškyje pirmoji bažnyčia buvo pastatyta apie 1500 m., o nauja medinė – 1590 m. Jai priklausė 18 valakų žemės sklypas. 1664 m. prie bažnyčios buvo pastatyta dvaro savininkų Krošinskių koplyčia, o 1666-ųjų dokumentuose minima medinė klebonija ir varpinė. 1866 m. patvirtintas architekto fon Šachto mūrinės bažnyčios projektas, 1877-aisiais baigta statyti dabartinė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia – gražiausias neogotikos ansamblis Lietuvoje.
Simetrija: kaminas stogo
viduryje
Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos istoriją nagrinėjęs filosofas Bronius Deksnys archyviniuose dokumentuose rado 1733 m. vikaro Antano Radzikevičiaus atliktą bažnyčios ir parapijos ūkio aprašą. Jame užsimenama apie naujai pastatytą medinę kleboniją – didelį, malksnomis dengtą pastatą. Jo viduje, dešinėje pusėje, buvo didžiulė patalpa su trimis langais ir sandėlys su kamarėle. Durys buvo ąžuolinės, stalių darbo. Didelė krosnis sumūryta iš baltų ir žalių koklių. Priešais šias patalpas buvo didelis kambarys.
Kituose bažnyčios archyviniuose dokumentuose, spausdinamuose internetiniame puslapyje www.rokiskioparapija.lt, rašoma apie 1784-aisiais pastatytą pušinių rąstų kleboniją. Jos viduje buvo storas akmenų plytų senos rūkyklos mūras. Visų pastato krosnių dūmtraukiai buvo suvesti į šios rūkyklos kaminą. Tuo norėta išlaikyti lauko pusės simetriją, kad kaminas būtų pastato stogo viduryje. Klebonijos niūrumą didino 1863 m. pristatytas pietų pusės fligelis. 1936-aisiais, išvertus storąjį rūkyklos mūrą ir pašalinus fligelį, kiek senas trobesys leido, buvo pertvarkytas klebonijos vidus. Parapijiečiai stebėjosi išverstomis didžiulėmis akmenų krūvomis, anuomet suneštomis į medinius namus. Nepaisant senumo, sienojai buvo gana sveiki, tik viena kita palangė papuvusi, tačiau pats pastatas buvo pakrypęs į pakalnę.
Vikariatas priminė tamsų urvą
Šalia klebonijos buvęs vikariatas kiauru lopytu stogu, mažais langeliais, sukniubusiu prieangiu gadino visos sodybos vaizdą. Vieno vikaro sodietė motina, atvažiavusi aplankyti sūnaus, nenorėjo tikėti, kad jis, tarnaudamas garsioje parapijoje, gyvena tokiame urvelyje. Taigi parapijai teko tvarkyti ne tik dvasininkų namus, bet ir kitus pastatus. Prie pat klebonijos, palei Kapų gatvę, stovėjo arklidė, už Laukupės upelio – senas, susmukęs diendaržis, statytas pusračiu su malkine ir daržine, toliau – klojimas su jauja ir dideliu mediniu ratu kuliamajai mašinai sukti. Visų trobesių šiaudiniai stogai buvo susidėvėję.
Nugriovus visus šiuos pastatus, 1937 m. jų vietoje buvo pastatyti dabartiniai.
Dvasininkų namuose
kūrėsi aukštas pareigas užimantys veikėjai
Aktyvi parapijietė, parapijos pastoracinės tarybos narė Zofija Klimienė teigė, jog, nacionalizavus kleboniją ir vikariatą, abu pastatai valstybės lėšomis buvo kapitališkai suremontuoti, įvestos komunikacijos. Juose norėta apgyvendinti kuo daugiau žmonių, todėl pristatyti antrieji aukštai. “Nežinau kodėl, tačiau ir klebonijoje, ir vikariate buvo apgyvendinti aukštas pareigas užimantys žmonės – buvusios komunistų partijos nariai, saugumo darbuotojai”, – prisiminė Z.Klimienė.
Namų netekę parapijos dvasininkai įsikūrė Kęstučio g. mediniame name, kurį parapijai dovanojo tikintieji. Vėliau klebono Juozo Janulio pastangomis šalia bažnyčios buvo pastatyta didelė mūrinė klebonija. Atkūrus nepriklausomybę, klebonija ir vikariatas parapijai nebuvo grąžinti: joje gyvenę žmonės turėjo pirmumo teisę išsipirkti butus, o parapija gavo piniginę kompensaciją.
Supo senas sodas
Apie senąją kleboniją buvo sodas, kuriame augo šimtametės obelys, kriaušės, atsodinti geresnių rūšių jauni medeliai. 1939-1940 ir 1941-1942 m. žiemos buvo neįtikėtinai šaltos: temperatūra nukrisdavo iki 40 laipsnių šalčio. Dėl to iššalo visi vaismedžiai, nukentėjo uosių ir net ąžuolų šakos, suplaišiojo medžių kamienai. Speigų neatlaikė ir bažnyčios šventorių puošę kaštonai.
Vaiduoklis, apgaubtas
mistinėmis istorijomis
Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios klebonija yra monumentalaus sudėtinio tūrio, dengta labai aukštu dvišlaičio šiferio stogu. Kryžiaus formos klebonija buvo suręsta iš sienojų, o vėliau sienos apmūrytos baltomis silikatinėmis plytomis. Tik pusaukštis virš vidurinės pastato dalies bei galiniai fasadų skydai palikti mediniai. Iš šių autentiškų senojo pastato dalių spėjama, jog klebonija buvusi monumentalių formų, saikingai dekoruota. Iki šiandien išlikęs puošybos elementas ant pusaukščio karnizo – drožinėtas kiaurapjūvis ornamentas.
“Vaiduoklis”, – taip Kriaunų gyventojai kalba apie senąjį klebonijos pastatą, o senieji kaimo žmonės pasakoja mistines istorijas. Iš kriauniškių atminties dar neišdilo skaudus įvykis, kai klebonijoje nusišovė kunigas.
Nacionalizavus kleboniją, joje buvo įsikūrusi kolūkio kontora, paštas, moksleivių bendrabutis. Šiuo metu pastatas stovi tuščias, jame niekas negyvena, jo durys ir langai užkalti, o viduje viskas išdraskyta.
Moksleiviai mėgdavo į šį namą eiti parūkyti. Jo durys ir langai buvo užkalti lentomis, kad paaugliai nenukristų nuo palėpių, nesusižeistų.
“Kadaise medinė klebonija buvo bene gražiausias Kriaunų pastatas”, – atsiduso vietos kultūros darbuotoja, kaimo bendruomenės narė Vita Mačiulienė. Vaikščiodama aplink apleistą namą, ji prisipažino jaučianti ypatingą šios vietos aurą ir ramybę.
Daugiau nei prieš dešimtmetį kaimo bendruomenė buvo nusprendusi kleboniją prikelti naujam gyvenimui: iš parapijos išsinuomotame pastate planuota įrengti bendruomenės patalpas bei šarvojimo salę. “Pasikeitus bendruomenės vadovybei, ambicingų planų buvo atsisakyta. Gal ir teisingas sprendimas. Klebonijos pastatas labai didelis, su palėpėmis, rūsiais. Seno namo remontui, naujam stogui būtų reikėję daug lėšų. Kažin ar tokia našta pakeliama visuomeninei organizacijai”, – svarstė V.Mačiulienė.
Klebonijose – paštas, darželis
ir ambulatorija
1650 m. Duokiškio palivarkas buvo padovanotas Kamajų bažnyčiai. 1796-ųjų archyviniuose dokumentuose minima medinė Duokiškio koplyčia. 1904-aisiais į Duokiškį atvykęs kunigas Kazimieras Mačionis baigė statyti kleboniją ir ėmė organizuoti medinės bažnyčios statybą. Per dvejus metus ji buvo pastatyta ir pašventinta.
Salų krašto istorijos tyrinėtojas Vincas Kriaučiūnas knygoje “Salos prie žydrojo Dviragio” rašo, jog 1909 m. buvo pastatyta nauja medinė “špitolė”. Jai parapijiečiai surinko 1 tūkst. 827 rublius ir 46 kapeikas. Tuo metu klebonija užėmė pusę Salų dvaro rūmų. Tačiau dėl išdaužytų langų, išardytų krosnių ir išpuvusių lubų ne visus kambarius buvo galima naudoti. O apgyvendintieji kambariai reikalavo remonto, nes krosnys buvo išdegusios, durys – išklebusios, o grindys ir langų rėmai – apipuvę.
1938-1940 m. klebono Mykolo Grigaliūno rūpesčiu buvo pastatyta nauja medinė klebonija. Po karo ji nacionalizuota, todėl 1953 m. kunigo Bronislovo Novelskio rūpesčiu buvo perstatyta “špitolė” ir joje įsikūrė parapijos klebonas. Jos statybai išleista 23 tūkst. rublių.
Pasak Duokiškio ir Salų parapijų administratoriaus kunigo Andriaus Šukio, nacionalizuotoje Duokiškio klebonijoje krykštavo vaikai – veikė lopšelis-darželis. Salų kunigų name įsikūrė ambulatorija, paštas. Abu pastatai parapijai grąžinti labai blogos būklės, šiuo metu jie stovi tušti ir nenaudojami.
Dalia ZIBOLIENĖ
