Baigiame rašinių ciklą apie Rokiškio krašto medines klebonijas. Nedidelių Žiobiškio, Onuškio, Čedasų, Ragelių, Kazliškio bažnyčių klebonijos skirtingos, tačiau jų likimas panašus. Archyvinių žinių, nuotraukų apie nesudėtingų liaudiškų formų statinius su stilinės architektūros dekoro elementais išlikę nedaug.
Statybos metai nėra tiksliai žinomi
Čedasų šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonijos vienaukštis medinis pastatas su rūsiu ir mezoninu horizontaliai apkaltas lentelėmis, nudažytas žaliai. Fasadą puošia prieangis dideliais langais. Į akis krenta nevienodi pirmojo aukšto langai.
Kleboniją puošia vietos meistro Ričardo Sirotkos išdrožtas koplytstulpis “Prisikėlimas ir gyvenimas”. Čedasietė Genovaitė Daugnorienė pasakojo, jog bažnyčios šventoriuje buvo nupjautas senas ąžuolas. Kai kurie žmonės dėl to labai supyko. Aistras nuramino aktyvių bendruomenės narių siūlymas prikelti medį antram gyvenimui: 2006 m. buvo pastatytas koplytstulpis. Anot G.Daugnorienės, tuomet viltasi, kad gyvenimas kaime bus geresnis, čia įsikurs jaunų šeimų…
Savo lėšomis Čedasų kleboniją pastatė klebonas Juozapas Kuzmickas. Statybos metai nėra tiksliai žinomi. Tad orientuojamasi pagal klebono mirties datą – 1925 m. gruodžio 18 d.
Beje, šis klebonas pastatė ir bažnyčią. Nacionalizavus kleboniją, joje veikė mokykla, mokinių bendrabutis, valgykla, gyveno kelios šeimos. Viena paskutiniųjų iš klebonijos išsikėlusi čedasietė G.Daugnorienė prisiminė, jog, gyvendama sakraliniame pastate, ji jautė savotišką kaltę prieš kunigą, kuris turėjo nuomotis butą arba gyventi Suvainiškyje.
Milžiniško dydžio kambariai
Dabartinė Onuškio šv. arkangelo Mykolo bažnyčia buvo pastatyta 1774 m. Onos ir Konstantino Kaminskų lėšomis. Tolėliau nuo šventovės iškilo akmeninė klebonija. Onuškio parapijos istoriją surinkusi kraštotyrininkė Elena Blažienė iš dokumentų ir garbaus amžiaus žmonių pasakojimų sužinojo, jog 1880 m. kunigas Vincentas Smilgevičius savo ir parapijiečių lėšomis pastatė medinę dviejų aukštų kleboniją su veranda, ją prijungė prie šiaurinio akmeninės klebonijos galo. Medinio pastato sienos buvo suręstos iš sienojų, apkaltos lentomis. Fasadų architektūra nesudėtinga, visi langai apjuosti lygiais lentų apvadais.
Garbaus amžiaus reumatu sirgusiam kunigui sutrumpėjo kelias iš klebonijos į bažnyčią. Tačiau ir naujoji klebonija nebuvo labai patogi: ir pirmajame, ir antrajame jos aukštuose nebuvo koridorių, o trys kambariai buvo milžiniško dydžio. Jie įšildavo tik tuomet, kai Onuškio ponas Vladislovas Komaras metams klebonui duodavo šešis, o vargonininkui ir zakristijonui – po sieksnį malkų. Beje, paruošti jas – nukirsti medžius, supjauti, atsivežti ir sukapoti – tekdavo patiems.
Užsiliepsnojo
per klebono laidotuves
Pirmojo pasaulinio karo metu Onuškio bažnyčios klebonija tapo rusų kariuomenės štabu. Joje prisiglaudė apie 3 tūkst. rusų raitelių. 1933 m. gruodžio 31 d. mažame mūro klebonijos kambarėlyje mirė Onuškio klebonas Juozas Čuvinskas. Jis šioje parapijoje klebonavo daugiau nei 27 metus. Į dvasininko laidotuves susirinko labai daug tikinčiųjų. Vos kunigo karstas buvo įleistas į duobę, žmonės pamatė degantį klebonijos kaminą. Susirinkusieji nebeklausė laidotuvių pamokslo, bėgo gelbėti pastato, kad nuo jo ugnis neišplistų į bažnyčią.
1934 m. parapijos komitetas nutarė, jog kunigas rinks parapijiečių aukas ir vietoje sudegusios pastatys naują medinę kleboniją. Buvo nustatytas ir rinkliavos dydis – po 25 centus nuo turimos žemės hektaro. Po kelerių metų sumanymas įgyvendintas. Archyviniuose dokumentuose išlikęs įrašas, jog naujus pastato langus ir langines pagaminusiam meistrui Jafromui Kazlovui iš Armonių kaimo už darbą sumokėta 380 Lt.
1945 m. ginotiškis Juozas Grigaliūnas, netekęs 70 proc. darbingumo, pasisiūlė pastatyti medinės klebonijos nedidelę krosnį. Jis norėjo kuo nors prisidėti prie parapijos gyvenimo. Kiti Ginotų savanoriai – Grigaliūnai ir Deksniai – apdengė medinio statinio stogą. Vėliau trys didžiuliai jo kambariai buvo padalyti į penkis. Pastato išdėstymą atspindi šildymo sistema: nauja plyta šildė virtuvę ir tarnaičių kambarį, duonkepė – virtuvę ir svečių miegamąjį, o krosnis – valgomąjį, klebono darbo kambarį ir miegamąjį.
Valkatų prieglauda
Pasak kraštotyrininkės E.Blažienės, nacionalizavus pastatą, į jį buvo įkelta biblioteka, medicinos punktas, čia įsikūrė onuškiečiai, daugiausia pedagogai. Išsikėlus visoms įstaigoms ir gyventojams, jame laikinai įsikurdavo pastogės neturintys žmonės. Jie nesirūpino namo priežiūra, ypač greitai pradėjo nykti medinė jo dalis.
“Gimtasis Rokiškis” jau pasakojo, jog didžiulis buvusios klebonijos pastatas – dviejų aukštų namas su mansardomis – tapo landyne ir kelia pavojų visam kaimui, onuškėnai baiminasi, kad jis gali tapti didžiulio gaisro židiniu (A.Minkevičienė, “Klebonija tapo valkatų ir vagių prieglauda” – GR, 2001 05 24).
Prieš ketverius metus klebonijoje išties kilo gaisras: išdegė pastato vidus, įgriuvo lubos. Anot E.Blažienės, po nelaimės viešuosius darbus dirbantys žmonės išvežė apanglėjusius nuodėgulius, šiukšles. Iki šių dienų išliko tik apgriuvusios mūrinės klebonijos sienos.
Bažnyčios ir klebonijos
pastatymas suteikė naują statusą
1803 m. buvo pastatyta pirmoji medinė Žiobiškio šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Jos fundatorius – Vengerinės dvaro, buvusio 1,5 km nuo Žiobiškio centro, savininkas, Ukmergės apskrities iždininkas Juozapas Daumantas Sesickis. Maždaug tais pačiais metais jo rūpesčiu buvo pastatyta ir klebonija.
Dvarininkas paskyrė Vengerinės dvaro tris margus žemės klebonijos sodybai ir daržams, valaką žemės klebonijos ūkio reikalams ir valaką miško kurui. Be to, J.D.Sesickis įsipareigojo ir įpareigojo savo įpėdinius ateityje duoti medienos bažnyčios bei klebonijos remontui. Parapijos įsteigimas bei bažnyčios ir klebonijos statybos suteikė Žiobiškiui naują statusą – bažnytkaimis pamažu tapo miesteliu.
Parapijos istorija besidominčios Žiobiškio bibliotekininkės Liucijos Kirstukienės žiniomis, 1824 m. archyviniuose dokumentuose kaip bažnyčios rėmėjas minimas naujas Vengerinės dvaro savininkas – Rusijos kariuomenės atsargos karininkas Kajetonas Kupscis, vėliau – Adomas Kupscis.
Tuščia ir nenaudojama
1937 m., klebonaujant kunigui Povilui Paškevičiui, buvo pastatyta didelė nauja klebonija, kainavusi apie 8 tūkst. Lt, o po dvejų metų iš senosios klebonijos medžiagų, pridėjus naujų, iškilo parapijos salės sienos.
1948-aisiais klebonija buvo nacionalizuota. Joje įsikūrė pirmojo Žiobiškio kolūkio raštinė, medicinos punktas, biblioteka, vėliau – vietos mokyklos bendrabutis ir viena klasė. Dar vėliau klebonijoje sutilpo visos pradinės klasės, švietimo įstaigos valgykla, biblioteka, sporto salė, dirbtuvės, o antrojo aukšto dalis patalpų buvo paverstos gyvenamosiomis. Čia įsikūrė mokytojai, kiti mokyklos tarnautojai bei kolūkio specialistai.
1990 m. Atkuriamojo Seimo priimto “Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos akto”, numatančio kompensuoti okupacijos metais padarytus nuostolius, pagrindu Žiobiškio bažnyčia atgavo iki nacionalizavimo turėtą turtą ir žemę, o kartu – ir kleboniją.
1993-iaisiais uždarius Žiobiškio vaikų darželį, į šias patalpas perkelti medicinos punktas, mokyklos pradinės klasės, sporto salė, valgykla ir dirbtuvės. Klebonijoje liko gyventi tik viena šeima, o šiuo metu pastatas tuščias.
Senosios klebonijos
sudeginimą siejo su sukilimu
Aktyvi kaimo bendruomenės narė Zita Sargūnienė, nagrinėdama Ragelių Švč. Mergelės Marijos parapijos istoriją, rėmėsi kunigo Antano Gružausko 1947 m. parengta monografija. 1837-aisiais Rageliuose buvo pastatyta pirmoji medinė klebonija, tačiau ji stovėjusi neilgai: 1863 m. sudegė. Parapijiečiai šią nelaimę siejo su tų metų sukilimu ir į Sibirą ištremtu kunigu Dominyku Žuku.
Kunigas Gedvilas, aptarnavęs parapiją 1864-1874 m., medinę kleboniją atstatė.
Dviejų galų namas suręstas ant akmeninių pamatų, apdengtas šiaudų stogu. Jame – 14 durų, šeši dideli ir septyni maži langai. Viename klebonijos gale buvo įrengti keturi kambariai: jų sienos tašytų medžių, o grindys medinės. Kitame gale buvo kepykla ir kamara. Šios netašytų sienų, o grindys plūktos moliu. Name dar buvo virtuvė su sandėliuku, priemenė ir prieangiai.
1944 m. į kleboniją iš mokyklos buvo perkelta biblioteka, o po ketverių metų – ambulatorija. Grąžinus kleboniją tikintiesiems, Jūžintų ir Ragelių parapijų klebonas Leonas Linda nutarė pastatą parduoti žmonėms. “Ragelių ir aplinkiniuose kaimuose tikinčiųjų buvo nedaug, nesinorėjo parapijos apkrauti senais pastatais, kurių priežiūrai reikia nemažai lėšų”, – sakė kunigas L.Linda.
Dvasininkų name įsikūrę
valstybės tarnautojai
Kazliškio Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonijoje daugelį metų įsikūrusi seniūnija. “Ar jaučiate, kad dirbate šventame name?” – teiravomės seniūno Algirdo Kulio. “Be abejonės, jaučiame. Esame išskirtiniai ir tai mus įpareigoja elgtis santūriau, sąžiningiau, su meile priimti kiekvieną žmogų, jį išklausyti, patarti, padėti išspręsti problemas”, – aiškino seniūnijos vadovas.
Jo teigimu, artimiausiu metu reikia sutvarkyti bažnyčios aplinką, iškirsti beverčius medžius. Jų šaknys gadina asfaltą. Be to, būtina tvarkyti griūvančią bažnyčios tvorą.
Ilgametė seniūnijos buhalterė Loreta Pliuškienė sakė, jog parapijai nepakako dokumentų klebonijos pastatui susigrąžinti. Anksčiau šiame pastate buvo įsikūrusi biblioteka ir medicinos punktas. “Jei seniūnija nebūtų remontavusi klebonijos pastato, nežinia, kaip jis dabar atrodytų”, – svarstė L.Pliuškienė.
Dalia ZIBOLIENĖ
