Pabaiga. Pradžia 2013-09-12
Dar prieš gerus 70 m. Rokiškio kraštovaizdį puošė net trijų medinių malūnų sparnai. „Netekęs malūnų, miestas neteko ir dalies savo grožio”, – sakė Krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė.
Toli matyti
Muziejuje saugomame Pirmojo pasaulinio karo laikų atvirukų rinkinyje – senasis Rokiškis. Jame tarp žaliuojančių javų laukų, mažyčių trobelių aukštai iškilę du statiniai: gražuolė Šv. Mato bažnyčia ir aukščiu jos bokštui ne ką tenusileidžiantis medinis malūnas. Šis stovėjo netoli bažnyčios. Dar vienas malūnas buvo pastatytas kažkur dabartinėje Daržų gatvėje, pakeliui į Serapiniškį. Manoma, kad šie du statiniai buvo suręsti XIX a. pabaigoje.
Tačiau grožiu ir didybe juos lenkė pats seniausias – Rokiškio dvaro malūnas, pastatytas grafų Tyzenhauzų. Istorikai mano, kad jis iškilo 1808-1809 m. Pirmą kartą dvaro inventoriuje jis minimas 1825 m. ir vadinamas „Holonderski” – olandiškuoju. Malūnas buvo iškilęs aukštai virš miesto ant mūrinio, baltai nudažyto pamato. Nors buvo skirtas ne tik dvaro, bet ir vis besiplečiančio Rokiškio reikmėms, jis stovėjo kitų dvaro ūkinių statinių komplekse, „bravoro” kaimynystėje. „Taip dvaro valdytojui buvo patogiau prižiūrėti ūkį ir turtą”, – sakė O. Mackevičienė. Nors ir atokiau nuo centrinės aikštės, malūnas vis dėlto buvo patogioje, nesunkiai privažiuojamoje vietoje.
Dvaro vėjinis malūnas buvo vienas gražiausių ir įspūdingiausių Rokiškio statinių. Tą liudija išlikę Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių okupacinės kariuomenės atvirukai. Malūnas ir bažnyčia – dažniausiai fotografuoti ir piešti Rokiškio objektai.
Kadangi malūnas buvo miestelėnų ir aplinkinių kaimų gyventojų traukos centras, dvaro valdytojas pasirūpino patogiu keliu. O aikštelė prie šio statinio, kaip teigiama inventoriuje, buvo grįsta akmenimis.
1825 m. aprašyme minimas ir antras dvaro malūnas, pastatytas 1813 m. Tačiau jo girnas suko ne vėjas, o Laukupės vanduo. Šio statinio būta greta dabartinių dvaro tvenkinių. Tam, kad nesraunios Laukupės vanduo sugebėtų išsukti medinį malūno ratą, buvo iškasta speciali siauresnė pralaida, į kurią nukreipta upės vaga. Nepaisant šių patobulinimų, vėjinis malūnas dirbo gerokai našiau nei vandens.
Solidus statinys
Dvaro vėjinis malūnas buvo medinis, apkaltas horizontaliomis lentelėmis – gontais. Jis – aštuoniakampio formos, ant aukšto (maždaug vienaukščio namo dydžio) mūrinio pamato. Pamatą juosė plati medinė galerija su turėklais, skirta malūnininkui. Statinį vainikavo pagal pastato proporcijas solidi kepurė. Jo itin aukštas pamatas, kaip teigiama inventoriuje, buvo baltai dažytas, greičiausiai nubaltintas kalkėmis.
Malūne, anot muziejininkės O. Mackevičienės, buvo malami įvairiausi miltai: nuo tuometinės inteligentijos itin sveikais laikytų „razavų” – vieno malimo, skirtų ragaišiams, iki smulkiausiųjų – pikliuotų, skirtų pyragams kepti. Malūne buvo ne tik piklius, bet ir valcai.
Vėliau jo pirmajame aukšte įrengta karšykla, verpykla, gateris ir sėmenų aliejaus spaustuvė. Malūnas veikė visus metus, tačiau daugiausia darbo ten būdavę rudenį, po derliaus nuėmimo. Tada kur kas ilgiau nei įprastai dirbdavo ne tik malūnininkas, bet ir vilnų karšėjai, verpėjai.
Pasak muziejininkų, malūnas buvo visos apylinkės traukos vieta. Vyrai su grūdų maišais prikrautais vežimais iš aplinkinių kaimų į Rokiškį traukdavo dar iš vakaro. Ilgoje eilėje belaukiant, užtekdavo laiko ir po miestą pakieminėti, ir į „karčemą” užsukti, ir su kitais „gaspadoriais” pasišnekučiuoti. Ypač ilga vežimų vora susidarydavo turgadieniais – pirmadieniais ir penktadieniais. Malūno sparnų šešėlyje buvo užmegzta ne viena reikalinga pažintis, iššniukštinėta, į kurį kiemą piršlius siųsti, kas nori žemę ar gyvulį pirkti, parduoti. „Žodžiu, malūno prieigose virė Rokiškio ekonominis ir politinis gyvenimas”, – sakė muziejininkė O. Mackevičienė. Kas žino, gal jo pašonėje rokiškėnai vyrai galando dalgius ir 1863 m. sukilimui?
Mokėjo ir grūdais
Kiek kainavo malūno paslaugos, muziejininkai neturi tikslių duomenų. „Žinome tik tiek, kad ši veikla nešė nemažą pelną. Jei ji būtų ekonomiškai nenaudinga, argi mieste būtų buvę pastatyti ir sėkmingai veikę net trys malūnai”, – svarstė istorikė.
Atlygį už malimą malūnininkai imdavo ne tik pinigais, bet ir grūdais. Šiuos sumaldavo, o nusipirkti miltų ateidavo žemės ūkiu nesiverčiantys rokiškėnai amatininkai, pirkliai. Įdomu, kad miestiečiai vertino ne tik aukščiausios rūšies pikliuotus kvietinius miltus, bet ir grubaus pirmojo malimo.
Susipešė ir padegė?
Tarpukariu kai kurie dvaro pastatai buvo nuomojami verslui. Taip nutiko ir su dvaro malūnu. Jį valdė du žydai verslininkai – Furmanskis ir Šapyra. Amžininkų prisiminimais, šiedu riejosi kaip katė su šunimi. Malūno ūkvedys, o gal ir malūnininkas, buvo lietuvis Jasiulevičius, kilęs iš Bajorų kaimo. Minimas ir vyriausiasis malūnininkas Geldutis. Liudininkų teigimu, malūnas pagal paskutinį technikos žodį jau tuomet buvo pertvarkytas iš vėjinio į garinį. Girnoms, vėlyklos, karšyklos bei verpimo įrenginiams energiją tiekdavo „paravikas”, kūrenamas malkomis. Šalia malūno buvusi ir elektros stotis, kuri tiekė energiją dvarui, miestui ir jo mokykloms. Už ilgas darbo valandas malūne buvo mokami gana solidūs atlyginimai: štai verpėjas Edvardas Klimas gaudavo apie 200 Lt atlyginimą. Tuomet tai buvę didžiuliai pinigai.
1932 m. vasarą dvaro malūne kilo didžiulis gaisras. Apie jį muziejininkams pasakojo Antanas Vėbra, savo akimis matęs nelaimę. Anot įvykių liudininko, malūnas užsidegė turgaus dieną, pirmadienį, apie 11 val. A. Vėbra prisiminė buvus karštą dieną, tad malūnas pleškėjo itin stipriai. Sulėkusi policija susirinkusiems žmonėms liepė griebti iš parduotuvių kibirus ir iš šalia esančio dvaro tvenkinio lieti vandenį. Atvažiavo ir arkliais traukiama Rokiškio gaisrininkų mašina, žmonės rankomis pumpavo jai vandenį. Liudininko teigimu, rokiškėnai kalbėję, kad malūną valdė du broliai, jie kažko nepasidalijo ir vienas jų iš pykčio padegė statinį. Šis sudegė iki pamatų. Tolesnis Šapyros ir Furmanskio likimas nėra žinomas.
Iš rankų į rankas
Kitas gerokai mažesnis medinis malūnas buvo kažkur dabartinėje Daržų gatvėje. Pirmasis jo šeimininkas – žydas Judelis. Malūnas buvęs atokiau nuo gatvės, prie jo – didelis kiemas. Jis irgi buvo mėgstamas apylinkės žmonių. Čia malti miltai maistui ir gyvuliams šerti, darytos kruopos. Šalia malūno buvusi jo šeimininko maisto prekių, indų ir žibalo krautuvė. Judeliui susiruošus emigruoti į užsienį, malūną perpirko Vyšniauskas.
Dar vienas iki šių dienų neišlikęs Rokiškio malūnas buvo Kauno ir Laisvės gatvių sankirtoje, maždaug dabartinės parduotuvės „Spektras” vietoje. Šis priklausė žydui, Rokiškio šviesuoliui inžinieriui Zametui. Šio statinio kaimynystėje buvo įsikūrusios „Plūgo” dirbtuvės. Malūnininku dirbo Razinkovičius. O padaugėjus darbo padėti jam ateidavo ir dirbtuvių darbininkai. Anot amžininkų, šiame malūne malė paprastus, valcuotus ir pikliuotus miltus, darė kruopas.
Šio statinio taip pat neaplenkė gaisras – tarpukariu degė jo stogas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, inžinierių Zametą ištiko daugumos Rokiškio žydų likimas – jis buvo sušaudytas.
Lina Dūdaitė
