Ketvirtadienį Rokiškio kultūros centras kviečia į spektaklį apie valdžios prigimtį. Jis ypač aktualus dabar, kai prasidėjo rinkimų į Seimą oficiali kampanija. O „Gimtasis Rokiškis” šiandien klausia, kuo gyvena spektaklio „Drakonas” režisierius Rytis SALADŽIUS. Dirbti Rokiškyje teatro režisieriumi kraštietis pradėjo pačiu sudėtingiausiu – perversmų – metu ir neslepia: „Tai nėra saldu…”
– Spektaklis „Drakonas” jau suvaidintas ne vieną kartą įvairiose salėse. Kokie pirmieji atsiliepimai? Ar jis daug pasikeitė lyginant su pačia pirmąja premjera pernai metų pabaigoje?
– Spektakliai praėjo kuo puikiausiai ir pelnė žiūrovų simpatijas. Visi pakerėti, sužavėti ir nuščiuvę… Juk tos temos amžinos… „Drakonas”, be abejo, kinta dėl įvairių priežasčių. Atsiranda korekcijų, daugėja gyvybės vaidyboje. Balandžio 14-ąją spektaklį vėl pasiūlysime Rokiškio žiūrovų dėmesiui. Tikiuosi, kad kovo mėnesį vykęs profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams” jų labai nenualino ir „neatmušė” noro matyti neprofesionaliojo teatro meno. Kaip tik kritikai įtarė Rokiškio aktorius esant profesionalais, pabrėžė jų vaidybos tikslumą, spektaklio „Drakonas” įtaigą ir paveikumą…
– Dar kartą primink, apie ką šis spektaklis ir kodėl jis aktualus būtent šiandien?
– Prieš Seimo rinkimus „Drakonas” dar aktualesnis. Juk mes kalbam apie valdžią, valdančiųjų ir valdomųjų santykius, apie tuos, kurie nori pokyčių, ir apie tuos, kurie jų nenori. Vieni nenori paleisti iš rankų „riebaus pyrago”, o kiti – gal ir paskutinio duonos kąsnio. Mes kalbam apie pokyčių turėjimo ir pokyčių neturėjimo kainą… Kaip tik dabar, 26-aisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais, Lietuvoje turime labai gerą pavyzdį apie drakoniškus užmojus. Lietuvos policija rengia pedagogų atgrasymo nuo riaušių mokymus savo kursantams. Taktika, turinti didelę humoro dozę… Pabandykit įsivaizduoti mokytojus su „Molotovo kokteiliais”… Va čia ir turime klasikinį drakonišką modelį. Pedagogai moko mūsų vaikus. Bet gal valdžiai trūksta aklo visuomenės paklusnumo? Mokytojai savo pavyzdžiu to nemoko, gal šalies piliečiai jaučiasi per daug laisvi ir atsipalaidavę, kažkodėl per vangiai emigruoja, neatlaisvina vietos ir dar kažko vis nori, dar vis trokšta kažin kokių teisių ar didesnio atlygio už darbą?.. Tad geriausia pamokyti pačius pedagogus (be abejo, ir visus kitus, kurie mėgintų ko nors reikalauti iš valdžios), kad jie vaikams galėtų deramai įskiepyti baimę ir paklusnumą savo pavyzdžiu.
O kažkada pedagogo profesija buvo viena garbingiausių. Mano manymu, ji ir turėtų būti brangiausiai apmokama ir prestižiškiausia. Juk kiekvieno mažo žmogaus formavimąsi ir pasaulėjautą kone ketvirtį amžiaus stebi ir koreguoja mokytojas, pedagogas, dėstytojas.
O čia mūsų mylimas „Drakonas” ir sako: „Laba diena, mokytojau, keliate nosį? Gal ašarinių dujų į akytes, – padeda atsiriboti nuo matymo, o gal bananų norite? Gal garsinę patranką išbandytumėt, ar jau mokykloje pertraukų metu susipažinę? Labiau vandens patranką? Jei mėgstate vandenėlį – teks paplaukiot šaligatviais…”
– Jau šiek tiek iš naujo susipažinai su Rokiškiu, beveik metus dirbi Kultūros centre, kur su Tavo atėjimu sutapo perversmai. Kokie įspūdžiai? Ar ketini čia pasilikti? Nuo ko tai priklausys?
– Kinų patarlė sako, kad palinkėti permainų laikų – tai prakeiksmas. Vienas genialus režisierius yra pasakęs, kad jis sukelia revoliucijas. O man, pasirodo, tenka mokytis gyventi tomis revoliucijų sąlygomis. Ir dabar suprantu, kad tai – visai nesaldu… Nenoriu, o ir nesaugu juk (juokiasi – aut. past.) palaikyti ar smerkti „Drakoną”, buvusį ar esamą, neatlieku jokių analizių. Aš jį tiesiog myliu!!! Matot, kokius kliedesius sukelia tie perversmai (šypsosi – aut. past.). Na, bet laikas viską sustatys į savo vietas. Ir linkiu, kad tai įvyktų kuo greičiau, ir gyvenimas Kultūros centre pradėtų tekėti nauja gražia vaga. Atėjau dirbti tokio darbo, kurį moku ir galiu, kuris labiausiai žavi – kūrybinio darbo. Tačiau sukurti spektaklį yra viena, o jį parodyti žiūrovui (Lietuvos ar užsienio), jį parduoti – visai kita. Ir kažkodėl man atrodo, kad čia yra marketingo, vadybos reikalai. Jei nepavyks, reiks pradėti kurti kitomis sąlygomis. O Rokiškis – gražus ir mielas. Kaip visada!
– Žinau, kad jau pradėjai statyti naują spektaklį ir kad jame susipina dvi pjesės. Papasakok apie tai plačiau.
– Naujasis, būsimas spektaklis nekvepia jokiomis užuominomis apie valdžią. Žadame kalbėti apie vyro ir moters santykius, apie meilę, apie bendrystę, susitikimą ir išsiskyrimą… Apie tai mąstėme visai kita pjese, tačiau ji pasirodė per daug nereali, pasakiška. Dabar gi į rankas pakliuvo dvi labai skirtingos pjesės, bet vėl – viena per linksma, kad norėtume tik juokinti, kita per daug dramatiška, kad atskleistumėme tik tokį nuogą pjūvį. Kad du kūriniai susipina – taip nepasakyčiau. Greičiau jie papildo vienas kitą bei išplečia žiūrovo emocinį lauką.
P. S. Naujame spektaklyje vaidins Sigitas Daščioras ir Aurimė Daščiorienė, Arūnas Skardžius ir Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė. Premjera numatoma vasarą.
Reda MILAKNIENĖ
