Didingos istorijos ir romantiškomis legendomis apipintos Salos (Kamajų sen.) – vienas unikaliausių ir gražiausių šalies kampelių: Dviragio ežero saloje įsikūręs miestelis savo kontūrais – tarsi miniatiūrinė Lietuva, pasipuošusi neoklasicistinio stiliaus dvaru, menančiu didikų Kęsgailų, Radvilų, Morikonių ir grafų Tyzenhauzų gyvenimą. Čia yra ir vienas seniausių Lietuvos parkų, stebinantis milžiniškomis tuopomis, o didikų laikais garsėjęs žvėrynu ir jame gyvenusiais lokiais.
Vietiniai žmonės, matantys sparčiai senstantį miestelį, nostalgiškai ilgisi garsios praeities…
Praeitim sotus nebūsi…
Kaip gyvena šio atokaus miestelio žmonės? Ar jie didžiuojasi garbinga vietovės istorija, unikalia gamta? O gal net mato miestelio viziją?
Sališkiai neslėpė: dalį gamtos grožio iškeistų į gerai apmokamą darbą, kurį Salose rasti – jokių galimybių. Esą nei dvaro didybe, nei unikaliu parku ar įspūdingo grožio Dviragio ežeru sotus nebūsi. Tiesa, pastarasis miestelio gyvenimui labai svarbus, – maitina žuvimi ir vilioja vandens pramogų perspektyva.
Vienintelis vietos verslas – Igorio Kovalevskio, vadinamo „puodžiumi“ arba „molinuku“. Jo dirbtuvėse gimsta molio puodynės, vazonai, puodeliai, vazos, kiti buičiai ir jos puošybai skirti gaminiai. Tačiau čia dirbti gali tik meno gyslelę turintys žmonės. Taigi dauguma saliečių užsiima žemdirbyste arba dirba stambesnių ūkininkų ūkiuose.
„Salos klestėjo prie didikų, o ir sovietmečiu, kai miestelio dvare veikė Žemės ūkio technikumas. Dabartinio Salų gyvenimo tikrai nebepavadinsi klestėjimu, tačiau ir nusiminti nederėtų: čia yra paštas, biblioteka, Kultūros centras, bažnyčia ir dvaras. Stovyklas jame kasmet rengia baltistai, parasparnininkai, jaunieji dailininkai. Čia koncertavo garsiausias Lietuvos tenoras Virgilijus Noreika“, – dėstė Kamajų seniūnas Vytautas Vilys.
2003 m. uždarius žemės ūkio mokyklą, Salų rūmai liko tušti. Prieš dešimtmetį gyva pleveno universiteto filialo idėja. Tačiau ji mirė neišleidusi nė daigo…
„Tai buvo nerealus projektas“, – reziumavo seniūnas.
Gyvasties nykstančiam rūmui įkvėpė iš Salų kilusios kalbininkės Ginos Kavaliūnaitės ir jos vyro, Belgijos lingvisto profesoriaus Akselio Holvoeto iniciatyva čia rengti tarptautines kalbotyros vasaros mokyklas. 2005 m. šios stovyklos dvarą jie pavertė kultūros židiniu.
Rekonstrukcija nutolo
Salų dvarą, bene gražiausią Lietuvos neoklasicistinio stiliaus istorinį statinį, planuota rekonstruoti. Tam siekta Europos Sąjungos paramos. Tačiau politinės peripetijos ir ekonominė krizė dvaro atgimimą nutolino nežinia kuriam laikui.
„Apie rūmų rekonstrukciją, kuriai reikėtų milijonų, kol kas nėra kalbų. Tačiau Salos nepamirštos. Rengiame projektą: norime parke įrengti takus, sutvarkyti paplūdimį ir poilsio zoną“, – dėstė p. Vilys.
Šią savaitę projektuotojai apžiūrėjo seniūnijos planuojamus tvarkyti objektus.
Kita seniūno ir sališkių svajonė – aplink Dviragį nutiesti pažintinį dviračių taką. Bene 10 km trasa vingiuotų gražiausiomis ir turistams patraukliausiomis vietomis: nuo Verksnionių kaimo, kur galima išsinuomoti pramoginį plaustą, pro Krylius su kaimo turizmo sodyba ir privačiu muziejumi, sukaupusiu šio krašto liaudiškus buities eksponatus, pro ūkininkų sodybas, kuriose būtų galima susipažinti su kaimo verslais ir ūkininkavimo ypatumais bei paragauti kaimiško maisto iki senojo kelio, vedančio atgal į miestelį.
Pasak seniūno, Salos traukia svečius: apstu pageidaujančių dvare švęsti įmonių ar įstaigų šventes, privačius jubiliejus, vestuves. Tačiau rūmai ir įspūdingo grožio gamta išnaudojami menkai.
„Neturime galimybių nuomoti dvarą, per daug jis apleistas žmoniškai pasibūti“, – apgailestavo seniūnas.
Svarbiausi akcentai
Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo 1450 m. Kada čia įsikūrė dvaras, tiksliai nežinoma, tačiau nuo XV a. Salos priklausė didikams Kęsgailoms. Jie turi sąsajų su Žalgirio mūšiu. Jame giminės atstovas Mykolas buvo ištikimiausias Vytauto Didžiojo karvedys.
Vėliau Salos atiteko Radviloms. Čia rezidavo kardinolas Jurgis Radvila.
Morikoniai dvarą valdė XVIII–XIX a. Šiems įklimpus į skolas miestelis atiteko Tyzenhauzams. Didikai pastatė medinę bažnyčią, o dvaro ansamblis tapo kultūros centru – čia vykdavo puotos, parke buvo įrengtas vasaros teatras. Prie dvaro veikė karališkasis žirgynas, mokykla, ligoninė, maža vaistinė.
Nusavinus dvarą XX a., čia buvo įkurta muzikos mokykla ir orkestras, mergaičių namų ūkio ir žemesnioji žemės ūkio mokyklos. Tarpukariu Salose veikė didelė pieninė.
Antrojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsteigta ligoninė, pokariu – žemės ūkio technikumas.
Galimybės
Salų miestelis įtrauktas į šalies lankytinų vaizdingų vietovių sąrašą. Salą su krantu jungia tiltas ir kelio pylimas.
Pietinėje salos dalyje – respublikinės reikšmės architektūros paminklas – Salų dvaro sodybos ansamblis (rūmai, buvusi pirtis–skalbykla, prievaizdo namelis, kalvė, du kumetynai, tvartai, svirnas-ledainė.) ir visos Aukštaitijos puošmena – įspūdingas tuopų parkas, kurio šlaitą skalauja Dviragio vandenys.
Parkas garsus 200 metų senumo pilkosiomis tuopomis.
„Pačią storiausią, jau gerokai papuvusią, teko nupjauti prieš trejus metus. Jos kamieno storis siekė 6,28 m. Parke dar likę daug labai galingų tuopų, kiekvieną jų apglėbti reiktų kelių žmonių rankų“, – pasakojo p. Vilys.
Čia yra ir valstybės saugoma gotiško stiliaus Salų šv. Kryžiaus bažnyčia, pastatyta 1888 m.
„Salas būtina padaryti turistų traukos centru: miestelis tam turi puikių galimybių“, – perspektyvą yra numatęs seniūnas.
Miestelis įsikūręs unikalioje vietoje – Dviragio ežero 74 ha saloje. Į krantą veda du tiltai.
Iš paukščio skrydžio darytose nuotraukose Salas regi tarsi mažą Lietuvą. O ir legendos, siekiančios didikų laikus, turistams – tarsi masalas. Pasakojama, jog Radvilų laikais čia buvo miško parkas ir žvėrynas, kuriame gyveno lokiai, akylai saugodavę dvaro rūmus.
Turistams siūloma aplankyti prie Salų, Šešupės pakrantėje besiglaudžiantį Gučiūnų kaimą. Jame po Pirmojo pasaulinio karo jaunimo lėšomis buvo pastatytas šv. Jono koplytstulpis.
Kaimo galulaukėje – Raganų kalnas. Esą XVII a. ant jo buvo deginamos raganos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kalno viršūnėje Gučiūnų jaunimas buvo pastatęs kryžių. Melioracijai griaunant kaimus, jis irgi buvo nuverstas, o pati kalva perpus pažeminta.
Gamtos sukurta dekoracija
Apie Salas gausybę kraštotyros medžiagos surinkusi miestelio bibliotekininkė Rasa Kalnietienė sako, kad šios informacijos labiausia pageidauja svečiai, besidomintys šio krašto istorija.
„Dalis vietos gyventojų žino Salų praeitį, o kai kuriems ji visai neįdomi. Taip jau yra: grožį labiau vertina svetimi. O mes gyvename šiame unikaliame kampelyje, tačiau nebematome, koks turtas mus supa“, – svarstė p. Kalnietienė.
Baltos dvaro kolonos, joms kontrastingos galingos pilkosios tuopos, o rūmo papėdėje atsiverianti ežero platybė su lelijomis ir pakrantės meldais – gamtos sukurta meninių nuotraukų dekoracija.
„Čia dažnai pozuoja jaunavedžiai, studentai, menininkai. Kartais net sukirba abejonė, ar po rekonstrukcijos išdailintas rūmo fasadas nepraras didingos ir romantiškos istorijos?“ – didžiavosi natūraliu gamtovaizdžiu bibiotekininkė. Anot jos, šalyje daugybė išpuoselėtų, rekonstruotų dvarų, puošnesnių ir didingesnių nei Salų statinys, tačiau žmonių širdis kažkodėl labiau traukia Dviragio pakrantėje stūksantis istorijos ir laiko paženklintas rūmas.
Senosios tuopos tarytum leidžiasi nuo dvaro šlaitu iki pat ežero kranto, o vakarais jų šešėliai nutįsta vandenin, tarsi medžiai būtų subridę maudytis. Šioje tuopų, vandens ir dvaro idilėje tvyro sielą raminanti aura, lyg magnetas traukianti jaunus ir senus. Į miestelio šventes, ypač vasarą švenčiamą tradicinę „Žuvies“ šventę, suguža šimtai vietinių, kraštiečių bei svečių iš miestų ir miestelių.
Salų bendruomenė, vadovaujama Zitos Levaškevičienės, labai stengiasi, kad dvaro ir parko aplinka būtų estetiška ir nereikėtų raudonuoti iš gėdos prieš svečius: grėbia lapus, renka vėjo nulaužytas tuopų šakas, šalina sutrešusius medžius.
Aldona MINKEVIČIENĖ
