Širdžių maestro, šalies kardiochirurgijos korifėjus, širdžių virtuozas, tikras širdžių daktaras… Tai tik keli epitetai, kuriais tituluojamas Rokiškio krašto garbės pilietis Vytautas Jonas Sirvydis – vienas garsiausių Lietuvos kardiochirurgų, savo gyvenimą pašventusių širdies mokslui ir gydymui.
Kuklumo pavyzdys
„Jūs per daug visokių gražių epitetų man priskyrėt, aš nesu girdėjęs, kad taip kas sakytų. Aš iš tikrųjų esu paprastas žmogus, ir tik likimas lėmė man tokią specialybę, kurią kuriant ir vystant Lietuvoje man teko dalyvauti nuo pat pradžių. Esu dėkingas likimui už tai, nes širdies chirurgo specialybė man dovanojo labai įdomų ir prasmingą, nors ne visada lengvą gyvenimą. Dar norėčiau nusilenkti savo mokytojams Pranui Norkūnui ir Algimantui Marcinkevičiui, kurie padėjo man tapti širdies chirurgu. Iš jų mokiausi ne tik chirurgijos, bet ir gyvenimo išminties“, – „Gimtajam…“ sakė kraštietis V. J. Sirvydis.
Neišbarstė Dievo dovanų
„Profesorius Vytautas Jonas Sirvydis – reto talento, intelekto, gilios mokslinės vizijos, stebuklingų rankų ir analitinio proto žmogus. Jis neišbarstė Dievo duotų jam dovanų, nes yra stiprus geležine valia, ryžtu ir pasiaukojimu darbui. Jis jas supynė į tikro chirurgo-mokslininko audinį. Jis – Vilniaus universiteto nuostabiausias atradimas mokslui ir vargstančiam žmogui. Atradimas ir Lietuvos medicinai“, – taip prieš du dešimtmečius apie kolegą rašė Vilniaus universiteto Širdies chirurgijos klinikos profesorius, Lietuvos katalikų mokslo akademijos prezidentas Giedrius Uždavinys.
Visą gyvenimą atidavęs širdies chirurgijai, V. J. Sirvydis niekada nesusimąstė, kad būtų galima šį kelią mesti. Nors sunkumų būta. Profesorius iki šiol nepaliauja džiaugtis, kad „laiku gimė ir laiku gyvena“, kad skausmo akimirkų širdies chirurgų darbe yra mažiau nei džiaugsmo. Juk kai žmogus ištraukiamas iš mirties – jausmas nepaprastas. „Mano gyvenimo ir darbo nepalyginsi su ėjimu saugiu taku, greičiau tai – pavojų pilnas kelias, kuriame daug prasmės ir vilties. Arba – aukštas kalnas, į kurį kopiau žingsnis po žingsnio. Buvo ir patriotizmo. Norėjosi, kad Lietuvoje būtų daromos operacijos, kaip visame civilizuotame pasaulyje“, – tokiais žodžiais širdžių maestro ne kartą išsakė savo gyvenimo kredo.
Širdis – ypatingas Dievo kūrinys, be kurio žmogus gyventi negali, o prie jos tiesiogiai prisiliesti – skirta tik išrinktiesiems… Ir tas jausmas, kai savo rankose laikai kito žmogaus širdį, anot profesoriaus, žodžiais nenusakomas.
Kelias: iš Ratkupio kaimo –į aukštumas
Ateinančių metų kovo 5 d. garsus mūsų kraštietis V. J. Sirvydis švęs gražų gyvenimo jubiliejų – jam sukaks 80 metų. Būsimas profesorius gimė nedideliame Jūžintų seniūnijos Ratkupio kaime. Baigęs mokyklą jau žinojo – bus gydytojas. Viename interviu V. J. Sirvydis yra pasakojęs, kad jaunystėje persirgta liga jam nurodė tokią gyvenimo užduotį.
Įpusėjęs medicinos studijas Vilniaus universitete V. J. Sirvydis pasinėrė į eksperimentinius medicinos tyrinėjimus, jam atvėrusius duris į eksperimentines atviros širdies operacijas. Gabus ir talentingas studentas intensyviai gilinosi į visus su širdies veikla susijusių žmogaus kūno organų veiklos tyrinėjimus. Baigęs Medicinos fakultetą, jis tapo Vilniaus miesto klinikinės ligoninės chirurgu. Po dvejų praktikos metų jis ėmėsi Vilniaus universiteto aspirantūros ir tapo garsaus profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus aspirantu. 1962 m. įkūrus Širdies kraujagyslių chirurgijos eksperimentinę laboratoriją prasidėjo kardiologo V. J. Sirvydžio epopėja nuo aspiranto iki Širdies chirurgijos klinikos vadovo: jis atsidavė širdies ir kraujagyslių tyrinėjimams ir praktinei svarbiausio organo chirurgijai.
Profesoriaus širdies chirurgijos kelio pradžia – 1964 m., kai Lietuvoje buvo atlikta pirmoji atvira širdies operacija. Jis, kaip asistentas, dalyvavo ir pirmojoje širdies transplantacijoje, o vėliau persodinimo operacijas atliko savarankiškai. 1987 m. rugsėjo 2-oji labai svarbi data šalies chirurgijos istorijoje. Tą dieną ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijyje pirmą kartą profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujami chirurgai, tarp jų ir V. J. Sirvydis, donoro širdį sėkmingai persodino ligoniui.
Prie kiek svetimų širdžių per kelis dešimtmečius garsus mūsų kraštietis prisilietė ir kiek gyvenimų išgelbėjo – nebesuskaičiuosi. Jo pacientai – širdies ligų kankinami naujagimiai, vaikai, jauni ir pagyvenę žmonės, lietuviai ir užsieniečiai. „Labai gaila, kad nevedžiau statistikos. Dabar tai padaryti sunku, nors yra dokumentuota operacinių žurnaluose ir ligos istorijose. Mūsų klinikos tradicija buvo skaičiuoti bendrus visų darbus, nes tam, kad širdies operacija įvyktų, dirba nemažas būrys įvairių specialistų – chirurgų, anesteziologų, dirbtinės kraujo apytakos specialistų, medicinos seserų ir dar įvairios laboratorijos. Tai yra sudėtingas ne vieno žmogaus darbas“, – apie gyvenimo darbus svarstė V. J. Sirvydis.
Profesorius sako: „Kai terapinės priemonės nepadeda, būtina širdį operuoti, kad išgelbėtum gyvybę. Šiemet sukanka 50 metų, kai aš tarnauju širdies chirurgijai, nors jau lygiai 5 metai, kai operacijų nebedarau. Nors ir esu širdies chirurgas, tačiau džiaugiuosi, kad mano širdis dar tarnauja gerai, ir jai chirurgo pagalbos dar nereikia…“
Kaip ant delno
Širdis, vienas svarbiausių ir paslaptingiausių žmogaus organų, V. J. Sirvydžiui – aiški kaip ant delno. Profesorius sako, jog širdis yra apgaubta savotiška aureole, apie ją „sukasi daugiausia prietarų“. O iš tiesų, anot V. J. Sirvydžio, širdies pagrindinė funkcija – pumpuoti kraują, kad jis cirkuliuotų mūsų kūne, vyktų medžiagų apykaita ir organai būtų gyvi.
„Nors esu širdies chirurgas ir manau, kad gerai žinau širdies sandarą bei jos funkciją, tačiau taip pat žinau, kad ji turi ir paslaptį, kurios mokslininkams nepavyko pažinti. Greičiausiai tą paslaptį gerai jaučia poetai ir daugelis jautrios sielos žmonių. Aš jaučiu jaudulį, kai poetai ar kiti jautrios sielos žmonės apie širdį gražiai pasako, priskirdami jai ypatingas funkcijas – meilę, gerumą ir panašiai. Visa tai kažkaip pakylėja ir mūsų prozišką, labai konkretų darbą – visokių įgimtų ydų ištaisymą, vožtuvų pakeitimą, užsikimšusių širdies arterijų šuntavimą ir panašius dalykus“, – sakė V. J. Sirvydis ir pridūrė: „Vienok norėčiau, kad ta širdies aureolė išliktų ir žmonės visada sakytų: „Aš myliu tave visa širdimi, nuoširdžiai linkiu tau gerovės, jis yra taurios širdies žmogus.“ Anot kraštiečio, mes ne viską žinome apie širdį, tad paslaptis išlieka. Nors širdies funkcija labai paprasta – kraujo pumpavimas pirmyn, tačiau ji yra labai svarbi: jei širdis nustoja plakti, sustoja kraujotaka ir žmogus miršta. Širdžiai nusilpus žmogus sunkiai suserga, praranda jėgas ir judėjimo galią, atsiranda mirties baimė. Visa tai, anot profesoriaus, „prisideda prie to, kad nuo senovės žmonės jaučia pagarbą širdžiai, ją apdainuoja poetai. Yra žmonių, kurie gyvena su svetima širdimi, yra žmonių, kuriems sava širdis pašalinta, o jų gyvybę palaiko inžinierių sukurti aparatai – dirbtinės širdys. Tačiau apie juos vis tiek yra sakoma: „Koks nuoširdus žmogus“ ir panašiai. Matyt, todėl, kad tos širdies, kurios chirurgai nepažįsta, o ją jaučia poetai, filosofai ir dauguma jautrių žmonių, pašalinti arba pakeisti neįmanoma“.
Kokia yra žmogaus širdis? Profesorius sako, kad ji – tik truputį didesnė už žmogaus kumštį. Ir labai graži. Ir tokie vertinimai – ne iš teorijų, o iš ilgametės praktikos. V. J. Sirvydis daug metų atlikinėjo visų rūšių širdies operacijas, tarp jų – širdies persodinimo bei dirbtinės širdies implantavimo. Jis modifikavo ir sėkmingai atlikinėjo sudėtingą Ross operaciją, turi didžiulę širdies vožtuvų protezavimo, rekonstrukcinių operacijų, vainikinių arterijų, aortos ligų chirurginio gydymo praktiką.
Koks jausmas savo rankomis liesti svetimą širdį? V. J. Sirvydis sako į šį klausimą atsakymų neturįs, nes nemoka nusakyti savo jausmų, todėl apie juos vengia kalbėti. Chirurgai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi, tik įgiję chirurgo profesiją. Jie taip pat kartais klysta. Tik gaila, kad jų klaidos gali būti labai skaudžios, bet tai neišvengiama net dedant visas pastangas ir siekiant, kad to nebūtų.
„Širdis nėra paprastas motoras, o labai tobulas, kuris turi dirbti visą žmogaus gyvenimą nepavargdamas ir nesustodamas. Jis neturėtų sugesti, deja, tai kartais įvyksta. Širdį sugadina ligos. Tada prisireikia gydytojų, neretai – ir širdies chirurgų. Mano gyvenimas buvo paskirtas tam, kad išmokčiau širdyje pataisyti tai, ką prigimtis ar ligos sugadino, ir daryčiau tai kaip galima geriau. Iš tikrųjų proziškas konkretus darbas“, – pasakojo V. J. Sirvydis.
Gydytojas – ne Dievas ir ne bejausmis
Iš visų mūsų Krašto garbės piliečių daugybei rokiškėnų šeimų kardiologas V. J. Sirvydis buvo pats reikalingiausias. Ne paslaptis, kad profesorius, išgirdęs savo gimtojo krašto žmogaus pagalbos šauksmą, nė vieno jų neatstūmė, nepaliko bėdoje. Tačiau šis jo bruožas, anot medikų kolegų, nėra ypatinga privilegija savo kraštui – profesorius visiems pacientams buvo lygiai vienodas: per gyvybės ir mirties dvikovas už žmogaus gyvenimą kaudavosi iki paskutinės akimirkos.
V. J. Sirvydis sako, jog net ir labai patyręs daktaras persiima dalį paciento emocinio krūvio, nes „nėra bejausmis“. Per didelis pasitikėjimas, anot profesoriaus, vėliau gali virsti dideliu nusivylimu gydytojais, jeigu ne viskas išeitų taip, kaip buvo tikėtasi. Todėl mediko ir paciento santūrumas vertinant situaciją, operacijos perspektyvas – labai svarbi gero rezultato sąlyga. Profesoriaus manymu, gydytojas turi pacientą gerbti, net jei šis mąsto prieš jo įsitikinimus. Moralizuoti nelinkęs širdžių maestro sako, jog pasiligoję žmonės prisipažįsta žiną, kas jų širdžiai kenkia, bet vis tiek labai dažnai nepaiso sveikos gyvensenos principų.
Kuklumu pasižymintis profesorius niekada nesureikšmino pacientų padėkų, bet jų gauti, ypač prieš Kalėdas, labai malonu: „Apie padėkas norėčiau atsakyti vieno žymiausių JAV širdies chirurgų Duaito Mak Guno žodžiais: „Nieko nėra nuoširdesnio ir malonesnio chirurgui už tėvų ištartus žodžius – „ačiū jums“, kai jų vaiko operacija yra saugi ir sėkminga. Ir neįmanoma įsivaizduoti didesnio skausmo, netekties ir nusivylimo, jeigu rezultatas priešingas.“
Amžinybės nesuteiks
Profesorius džiaugiasi, kad jam teko laimė kelis dešimtmečius dirbti su žmogaus organu, apie kurį sakoma tiek gražių dalykų. Nors prieš daug metų net kai kurių žinomų širdies chirurgų nuomone, širdis laikyta tuo organu, kurio chirurgų rankos liesti neturėtų. Iš aktyvios kardiochirurgijos veiklos pasitraukęs profesorius sako, jog ateityje atsiras daug galimybių pratęsti žmogaus gyvenimą. Tačiau joks dirbtinis organas ir jokia operacija žmogui nesuteiks amžinybės, nes „gydytojas – ne Dievas“.
Paklaustas, kaip žmogui kuo ilgiau išsaugoti sveiką širdį, profesorius atsakė paprastai: „Aš manau, visi žino, ir Jūs žinote, mieli rokiškėnai. Sveiko gyvenimo būdas labai plačiai išreklamuotas. Apie tai rašo spauda, kalba radijas ir rodo televizija. Didžiausia bėda ta, kad žmonės žino, kaip reikėtų gyventi, o elgiasi visai kitaip, atvirkščiai, nors supranta, kad taip negerai. Vienintelis patarimas – darykite tai, ką žinote, kaip reikėtų daryti. Trumpai priminsiu: valgykite saikingai, būkite fiziškai aktyvūs, sportuokite, nerūkykite, kuo mažiau ir rečiau vartokite alkoholį. Tai viskas, ką galiu patarti.“
Dėkingas šeimai
Žmogaus gyvenime svarbiausi keli dalykai: šeima, darbas ir sveikata. Per visą darbo karjeros laikotarpį V. J. Sirvydis buvo ypač užimtas. Kitaip tariant, pavergtas mokslų ir medicinos. Kiek jo liko šeimos gyvenimui – namams, žmonai Eugenijai, dukroms Dainai ir Gintei? „Stengiausi, kad šiek tiek liktų, bet kaip tai man pavyko, gali pasakyti tik mano šeima. Aš labai myliu savo šeimą, dukras, jų šeimas ir anūkus. Kartu su žmona džiaugiamės jų darbais ir jų laime, išgyvename, kai jiems atsiranda sunkumų ar gyvenimo slenksčių“, – džiaugėsi sėkmingai susiklosčiusiu šeimos gyvenimu širdžių maestro. Ilgametė Eugenijos ir Vytauto Jono Sirvydžių šeimos tradicija – kol tėvai buvo gyvi, šv. Kūčias švęsdavo pas juos. „Dabar mes likome tėvais ir, kol pajėgiame, pas mus renkasi dukrų šeimos ir anūkai. Dėkojame už tai, kad esame visi kartu, kad mus aplenkė didesnės nesėkmės ar ligos. Prisimename tėvus ir senelius“, – meile šeimai spinduliavo mūsų kraštietis. Profesoriaus sutuoktinė – medikė, medikės ir abi Sirvydžių dukros.
Norėčiau padėkoti Rokiškio krašto žmonėms už palankumą, už tai, kad vertinate mano darbą ir skyrėte man svarbiausius Rokiškio krašto apdovanojimus. Bet aš abejoju, ar esu to vertas, nes nieko išskirtinio nesu Jums padaręs. Mano profesija yra tokia, kad nieko išskirtinio negaliu padaryti. Visus savo pacientus, kuriuos likimas man paskyrė, nepaisant to, iš kokio krašto, kokio luomo jie būtų, privalėjau gydyti, taip ir dariau, kaip mokėjau ir kaip sugebėjau, siekdamas vieno tikslo – sėkmingo rezultato. Vienok tą akimirką, kai man pacientas prisistatydavo, kad jis yra rokiškėnas, maloni šiluma paliesdavo mano širdį.
Linkiu visiems Rokiškio krašto žmonėms linksmų šventų Kalėdų. Naujieji metai tebūna Jums laimingi, teaplenkia Jus negandos ir nekankina širdies skausmai. Būkite laimingi.
Pagarbiai
Jūsų Vytautas Sirvydis
Vilniaus universiteto širdies chirurgas, o savo širdimi – tikras rokiškėnas
Karjera
1959 m. baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, gavo gydytojo diplomą.
1959-1960 m. dirbo chirurgu Vilniaus I klinikinėje ligoninėje.
1961-1990 m. dirbo Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos katedros asistentu, docentu, profesoriumi (1979 m.).
1968-1983 m. vadovavo Antakalnio klinikinės ligoninės širdies chirurgijos skyriui.
1983-1990 m. vadovavo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Įgimtų širdies ydų skyriui. 1967 m. apsigynė kandidatinę disertaciją, 1974 m. – daktarinę disertaciją.
Nuo 1990 metų – Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro vadovas.
V. J. Sirvydis stažavosi daugelyje Europos ir JAV klinikų: Budapešte, Prahoje, Frankfurte prie Maino, Hanoveryje, Diuseldorfe, Miunchene, Londone, Čikagoje, Filadelfijoje, Naujajame Džersyje.
Profesorius labai aktyvus mokslinėje ir pedagoginėje veikloje: skaitė kardiochirurgijos paskaitas VU Medicinos fakulteto studentams ir gydytojų tobulinimo skyriuje – gydytojams specializantams. Jis yra keleto šimtų mokslinių straipsnių autorius, dviejų vadovėlių – „Širdies ydos“ (1978 m.) ir „Chirurgija“ (1984 m.) – bendraautoris.
V. J. Sirvydis yra Lietuvos medicinos akademijos tikrasis narys, Lietuvos mokslo premijos laureatas, Prahos universiteto garbės daktaras, Tarptautinės chirurgų kolegijos, Europos širdies ir krūtinės ląstos chirurgų asociacijos, Baltijos šalių širdies ir krūtinės ląstos chirurgų bendrijos narys, Lietuvos širdies ir krūtinės ląstos chirurgų bendrijos prezidentas (iki 1996 m.). 2005-2006 m. išrinktas Pasaulio širdies ir krūtinės ląstos chirurgų bendrijos prezidentu.
Titulai
V. J. Sirvydis – akademikas, profesorius, habilituotas daktaras, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro I širdies chirurgijos skyriaus profesorius-konsultantas, širdies chirurgas, VU profesorius-emeritas, akademikas-emeritas.
Įvertinimai
Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1979 m.).
Suteiktas nusipelniusio mokslininko vardas (1985 m.).
Prahos universiteto garbės daktaras (1985 m.).
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas (1995 m.).
Rokiškio krašto garbės pilietis (1999 m.).
Didžiojo kryžiaus ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ (2003 m.).
Estijos Raudonojo kryžiaus III laipsnio ordinas (2003 m.).
Valstybinis apdovanojimas „Už nuopelnus Ukrainos tautai“, aukso medalis (2003 m.).
Nacionalinė pažangos premija (2006 m.).
Mokslo pažangos premijos laureatas už darbus „Kardiochirurgijos įdiegimas į medicinos praktiką 1964-2005 metais“ (2006 m.).
Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas. Nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklas (2007 m.).
Daugkartinis žurnalų, televizijos nominacijų laureatas.
Lietuvos banko išleistos 10 Lt auksinės kolekcinės monetos kavalierius (2012 m.). Monetoje – V. J. Sirvydžio – chirurgo rankos ir stilizuota širdis. Tai pirmoji moneta iš serijos „Lietuvos mokslas“.
Redakcijos, V. J. Sirvydžio archyvų, R. Kundelio, Eltos nuotr.
Aldona Minkevičienė
