Politinė reklama
Pokalbis su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio Nr. 1 kandidatu į Seimo narius Rokiškio vienmandatėje apygardoje Algimantu ŠABLINSKU.
– “Gimtojo Rokiškio” skaitytojui mėgstate pateikti kelionių įspūdžius. Kodėl jums tai svarbu?
– Viskas prasidėjo netikėtai. Ruošdamasis “Tūkstantmečio” dviračių žygiui aplink Lietuvą nusprendžiau rašyti žygio dienoraštį, nors niekada nieko panašaus nedariau. Grįžę iš žygio maudėmės šlovės spinduliuose – žiniasklaidos dėmesys, priėmimai, apdovanojimai ir kiti malonūs dalykai. Nejučia į galvą šovė nekukli mintis: gal imti ir įamžinti ant popieriaus tą mūsų “žygdarbį”? Tas dienas nei valgiau, nei gėriau – rašiau… Ir ką jūs manot? Visiems mano dienoraštis “žiauriai” patiko. Jį skaičiusieji “žvengė” iš linksmų epizodų. “Varyk toliau”, – sakė. Tai buvo pripažinimas! Po gero pusmečio išleidau savo “Tūkstantmečio žygio pastebėjimų” knygelę ir dalinau ją visiems. Vėliau pradėjau rašyti įspūdžius iš visų įdomesnių kelionių. Kai ką paleidžiu į interneto platybes. Tikslas vienas – populiarinti keliones ir turistinius žygius, kad žmonės mokytųsi gyventi be televizoriaus: daugelis jau užmiršo laužo dūmų kvapą ir turistinės košės skonį.
Šiuo metu baigiu rašyti įspūdžius iš piligriminės kelionės Šv. Jokūbo keliu Ispanijoj. Noriu supažindinti didesnę auditoriją apie dvasinį ieškojimų ir atradimų, o gal savęs pažinimo kelią. Kandidatuojant į Seimą, tenka rašyti daug visokių tekstų – programų, sveikinimų ir kalbų. Rašau pats, nereikia kitų trukdyti, be to, niekas kitas negalėtų geriau sudėlioti žmogaus minčių už jį patį.
– Ką mėgstate skaityti?
– Keitėsi skaitymo pomėgiai ir intensyvumas. Skaitau ir kolekcionuoju geras knygas. Paauglystėje perskaičiau visus Dž.F.Kuperio, Ž.Verno, A.Diuma romanus. Jaunystėje daugiausia skaičiau istorines knygas ir garsių žmonių biografijas. Mokiausi iš A.Makedoniečio, J.Cezario, Napoleono, V.Čerčilio, žavėjausi senosiomis Egipto, Graikijos ir Romos kultūromis. Gaila, bet pirmaisiais nepriklausomybės metais atsirado daug pigios visomis prasmėmis literatūros – knyga buvo nuvertinta. Tuo laikotarpiu grįžau prie laiko patikrintos klasikos. Perskaičiau “visą” E.M.Remarką ir F.Dostojevskį, buvau tiesiog “įsimylėjęs” šituos autorius. Pastaraisiais metais laukdavau savo bendravardžio A.Čekuolio knygų. Visai neseniai perskaičiau J.Saramago romaną “Evangelija pagal Jėzų Kristų”. Tai geriausia, ką skaičiau per pastarąjį dešimtmetį. Rašytojas, pasitelkęs fantaziją, sukūrė Dievo sūnaus žemiškąją gyvenimo istoriją. Man, kaip tikinčiam žmogui, buvo labai įdomu Jėzų pažinti kaip žmogų. Niekaip nesuprantu, kodėl knyga sukėlė tokį ažiotažą ir neigiamą Bažnyčios reakciją. Ją rekomenduočiau perskaityti visiems, kurie pavarto Naująjį Testamentą. Bus įdomu – patikėkit.
– Ar dalyvaujate socialinių tinklų “gyvenime”?
– Esu susikūręs savo profilį feisbuke, tačiau mieliau naudojuosi grupės socialiniu tinklu. Tinklininkai ir dviratininkai ten skelbia renginius ir išvykas.
– Jei Jus viešai įžeistų anonimas, ar stengtumėtės sužinoti jo vardą?
– Kai įžeidinėja anonimas, reikia mažiausiai jaudintis, vadinasi, jis tavęs bijo. Bailys nepavojingas: šuns balsas dangun neina – pakiauksės ir nustos. Reikia jaudintis, kai įžeidinėja pažįstami. Tada turi susimąstyti, arba kažkam stojai skersai kelio ir nori tave “apšiktą” nustumti, arba juodina todėl, kad pavydi, o pavydas yra nuodėmė ir tebaudžia tokį Dievas.
– Jus blogai veikia internautų komentarai?
– Jeigu papuolei į internautų akiratį, vadinasi, kažką darai. Jeigu komentuoja daug, vadinasi, gerai darai. Blogiausia, kai apie tave nieko nerašo, vadinasi, tu nulis.
– Pirmiausia perskaitote kritinius ar pozityvius rašinius?
– Kai jau ką nors būsiu nuveikęs, tada skaitysiu apie save viską iš eilės.
– Ar nepasigendate spaudoje politikos?
– Pasigendu spaudoje partijų ir atskirų politikų dialogo su rinkėjais, ypač apie nuveiktus darbus ir rajono taryboje, ir Seime. Iniciatyvos galėtų imtis žurnalistai: panagrinėti priešrinkiminę partijų programą, pakedenti pažadus, duotus rinkėjams. Turiu patarimą “Gimtajam…” – įveskite rubriką: “Mūsų seimūnas – miesto ir rajono labui”. Dabar Lietuvoj nusistovėjusi ydinga praktika: žmonių rinkti Seimo nariai nueina į gilų pogrindį ketveriems metams, ir niekas nieko jiems negali padaryti. Įsivaizduokim panašią situaciją versle – toks “atostogaujantis” darbuotojas būtų greitai išspirtas lauk. Seime, matot, neįteisinti darbo santykiai. Tai imkim ir įteisinkim, pareikalaukim, kad žmogus dirbtų, juk už “durniaus voliojimą” niekur kitur algos nemoka. Labai panašiai prieš rinkėjus periodiškai turėtų atsiskaityti ir rajono valdančioji koalicija: kokius žingsnius žengia, kokius sprendimus priima, kad mūsų gyvenimas gerėtų. Jeigu niekas nevyksta, dalį kaltės dėl valdančiosios daugumos neveiksnumo turi prisiimti ir opozicija, juk negalima prabusti kadencijos pabaigoj ir tada taršyti valdžią. Aišku, čia laikraščio reitingų nepakelsi – sensacijų mažiau, tačiau tarybos nariai bent jau jaustų atsakomybę prieš rinkėją. Tada politikai prieš rinkimus mažiau “taškytųsi” nerealiais pažadais, o rinkėjams nutekėtų “slapta” informacija apie jų “išrinktojo” darbus. Vienintelis vaistas šitoj situacijoj – viešumas.
– Ar neturite minčių kurti savo blog'o?
– Turiu!
Partijos sąraše kandidato Nr. 81
Politinė reklama bus apmokėta iš Lietuvos liberalų sąjūdžio rinkimų sąskaitos. Užs. 38
Kalbėjosi Rita BRIEDIENĖ