Dar ir dabar, veik po 20 metų, eidama per šventorių ar priklaupdama prieš Kristaus kančią, jaučiu pašaipius žvilgsnius, o dažnai ir panieką. Tai štai kokia ta mūsų mokytoja! Šitiek metų ji mums kalė į galvas, jog žmogus – evoliucijos rezultatas, o katalikų bažnyčia tebeseka senas pasakas, kurias prieš keturis tūkstančius metų sukūrė judėjų išminčiai. Ir kiekvieną kartą, pajutusi tokių žvilgsnių adatas, stengiuosi kuo greičiau susikaupti maldai, pamiršti viską, kas galėtų įskaudinti.
Kartais pagalvoju: „Gera būtų išvažiuoti ten, kur manęs niekas nepažįsta…“
Deja, amžius mano jau nebe tas. Dar mane sulaiko ir paguodžia tai, kad aš ne viena tokia. Dažnai šalia savęs matau ir buvusią partkomo instruktorę, ir buvusį kolūkio pirmininką ar partinės organizacijos sekretorę, kurie iš gyvenimo dar taip neseniai stengėsi išguiti visa, kas nepatiko Maskvai ir Vilniui. Tyliai klaupiasi jie, varto naujas, dar nespėjusias apsitrinti maldaknyges, ir aš matau, kad jie, kaip ir aš, tai daro ne parodai, o sau bei savyje susikaupusiai kaltei. Kaip ir kiekvienas katalikas, kuris maldoje ieško dvasios atgaivos bei ramybės.
Ir kas galėjo pagalvoti?..
Daugiau antradienio “Gimtajame…”
Antanina, buvusi mokytoja
