Lietuviško slapto vaidinimo jubiliejui skirtą XXIX teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ pradėjo angliškos dvasios spektaklis. Ne itin palankiai apie pirmuosius spektaklius atsiliepia žiuri, o ir žiūrovų balsai sėkmės jiems nežada…
Apie tautiškumą – tik žodžiais
Festivalio atidarymui kasmet sukuriamas vis naujas teatralizuotas numeris. Šiemet stilinga ir neperkrauta atrodė trumputė improvizacija, kurioje smuiku griežė Aringas Vagonis, šoko Ieva Balčiūnaitė ir Eimis Šeršniovas. Nauji ir renginio vedėjai – Liaudies teatro aktoriai Raimonda Stankevičiūtė–Vilimienė ir Antanas Rudokas. Jų charizma ir mokėjimas elgtis scenoje užgožė privalomas kalbas paruošusius valdžios atstovus – Seimo narį Vytautą Saulį, Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento direktorę Ramintą Gecevičienę ir pirmą kartą festivalį pristačiusį neseniai dirbantį rajono merą Vytautą Vilį. Scenos debiutantas, nors ir šiek tiek painiodamasis, tačiau be lapelio išrėžė patriotinę kalbą, o prieš paskelbdamas „Vaidiname žemdirbiams“ atidarytą, reziumavo, „jog teatras – ne tik pramoga, bet ir tautiškumo mokykla“. Panašu, kad kalbos buvo derintos specialiai progai – šiemet festivalis skirtas pirmojo žinomo slapto lietuviško vaidinimo 120–osioms metinėms.
Tiesa, repertuare sunkiai rastum pastatymą pagal lietuvišką scenarijų. Nebent vaikams. O suaugusiesiems siūlomas visai netautiškas repertuaras, kuriame net pavadinimai kalba patys už save – „Kulkos virš Brodvėjaus“, „Paryžiaus katedra“, rusų bei kitų užsienio autorių pjesės.
Kultūros centro direktorė Nida Lungienė pripažino, jog specialiai ir nedarė nieko, kad būtų atvežtos lietuviškos pjesės. „Festivalis – kaip visada. Tik norime, kad apie minėtą datą būtų skleidžiama kuo daugiau žinių“, – sakė organizatorė ir žiuri narė.
Daugiau antradienio “Gimtajame…”
Reda MILAKNIENĖ
