Tėvai nebendrauja su vaikais? Tokius tremti į dykumą!

Gausios ir mažos, ką tik susituokusios ir tos, kurios atšventė savo auksines vestuves, gyvenančios miestuose ir mylinčios kaimo platybes, auginančios jaunąją kartą ir puoselėjančios visų kartų solidarumą… Visos šeimos pakviestos dalyvauti šią vasarą prasidėjusiame konkursiniame projekte “Darni šeima”, kurį globoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Projektas – darnių šeimų paieškai

Konkursinis projektas vykta dviem etapais. Iki rugsėjo pabaigos šeimos galėjo registruotis konkursui interneto svetainėje. Taip pat buvo galima rekomenduoti kitą šeimą: tereikėjo tik nusiųsti šeimos kontaktinius duomenis, užpildyti anketą. Dalyvius vertino projekto “Darni šeima” iniciatyvinės grupės nariai bei svetainės www.darni-seima.lt lankytojai. Pasibaigus balsavimui, dešimtyje Lietuvos apskričių paskelbti nugalėtojai. Darniausios šeimos nominuotos už tradicijų puoselėjimą, bendruomeniškumą, jaunosios kartos ugdymą, sėkmingą šeimos verslą, už ryšius tarp kartų. Iš viso konkursiniame projekte dalyvavo 110 šeimų.
Antrajame etape, kuris tęsis iki lapkričio 27 d., planuojama apskričių nugalėtojams įteikti dovanas – padėkas ir simbolines projekto “Darni šeima” statulėles. Gruodžio 4 d. visos 50 darniausių Lietuvos šeimų, atskleidusių šeimyninės darnos receptą, bus pagerbtos iškilmingoje šventėje Vilniuje.

Spa­lio mėne­sio vi­du­ry­je Pa­nevėžio mies­to sa­vi­val­dybėje ap­do­va­no­tos šau­niau­sios, dar­niau­sios ir gražiau­siai gy­ve­nančios Pa­nevėžio ap­skri­ties šei­mos. Pa­nevėžiečiams Vid­man­tui ir Dai­vai Vi­soc­kams ati­te­ko no­mi­na­ci­ja “Už tra­di­cijų puo­selėjimą”, Pa­nevėžio ra­jo­no šei­mai Da­liai ir Arūnui Pet­raičiams – “Už jaunąją kartą”, ro­kiškėnams Jur­gi­tai ir Al­man­tui Jur­ke­vičiams – “Už ryšius tarp kartų”, Ra­sai ir Vil­man­tui Bui­koms iš Pa­nevėžio ra­jo­no – “Už sėkmingą šei­mos verslą”, ku­piškėnams Ramūnui ir Jur­gi­tai Viz­ba­rams – “Už ben­druo­me­niškumą”. Po ap­do­va­no­jimų šei­mos išbandė jėgas ir žinias vik­to­ri­no­je. Jo­je sėkmė lydėjo Buikų šeimą, iško­vo­ju­sią prizą – bi­lie­tus į “Vi­chy” van­dens parką. Šeimų atžalos dėlio­jo me­ni­ninkų Vai­do Ra­moškos bei jo žmo­nos Gab­rielės su­kurtą šim­to da­lių pro­jek­to “Dar­ni šei­ma” dėlionę.

Pasiilgsta vienas kito…  

Ro­kiškėnai Jur­gi­ta ir Al­man­tas Jur­ke­vičiai pa­sa­ko­jo, jog džiu­gi nau­jie­na apie ap­do­va­no­jimą juos pa­si­ekė kar­tu su liūdna žinia apie gi­mi­naičio mirtį. Jur­gi­ta su abiem vai­kais į ap­do­va­no­jimų ce­re­mo­niją važia­vo tie­siai iš lai­do­tu­vių. “Taip jau gy­ve­ni­mas surėdy­tas: džiaugs­min­gus pa­ki­li­mus keičia skaus­min­gi nu­si­lei­di­mai. Svar­bu išgy­ven­ti sun­kiuo­sius lai­ko­tar­pius ir ti­kėtis su­lauk­ti saulėtų dienų. Svar­bu mokėti džiaug­tis pa­pras­tais da­ly­kais – ap­link bėgio­jančiais vai­kais, šei­ma, su­si­ti­ki­mais su se­ne­liais”, – pa­mažėl rink­da­ma žodžius pa­sa­ko­jo po­nia Jur­gi­ta. Jos vy­ro Al­man­to ap­do­va­no­ji­muo­se ne­bu­vo. Jis nespėjo grįžti į na­mus iš užsie­nio. Jur­ke­vičių šei­ma, kaip ir dau­ge­lis Lie­tu­vo­je, pra­gy­ve­ni­mui užsi­dir­ba užsie­ny­je. Maždaug pus­metį Al­man­tas įvai­rius dir­bus dir­ba Nor­ve­gi­jo­je, o žiemą pra­leidžia Lie­tu­vo­je. Taip šei­mos gy­ve­ni­mas te­ka jau aštuo­ne­rius me­tus.

Al­man­tas pri­si­me­na: gi­mus sūnui Ar­man­dui jis pirmą kartą ryžosi ke­lio­nei į Nor­ve­giją. Toks gy­ve­ni­mo rit­mas šei­mos ne­var­gi­na. “Pri­pra­to­me gy­ven­ti nuo išsis­ky­ri­mo iki su­si­ti­ki­mo. Per va­sarą vy­ras ke­lis kar­tus par­skren­da į na­mus. Išsis­ky­ri­mai su­stip­ri­na šeimą. Vie­nas ki­to pa­si­ilgs­ta­me. Po il­gesnės per­trau­kos su­pran­ta­me, ko­kie brangūs vie­nas ki­tam esa­me”, – pra­si­ta­rė Jur­gi­ta. Ji dir­ba bu­hal­te­re ver­slo įmonėje. Mo­te­ris ke­lis kar­tus viešėjo Nor­ve­gi­jo­je. Vy­ro darb­da­viai kvietė visą šeimą at­važiuo­ti il­ges­niam lai­kui, tačiau Jur­ke­vičiai ne­si­ryžta kel­tis gy­ven­ti į užsienį. Nors jiems abiem pa­tin­ka svečio­je šaly­je, jo­je jaučia­si sau­giai, tačiau ne­no­ri pa­lik­ti gim­to­jo krašto.

Norvegiška katė šešiais pirštais 

Šei­ma į kon­kursą pa­te­ko Jur­gi­tos dėka. Klaidžio­da­ma in­ter­ne­te, ji ra­do in­for­ma­ciją apie “Dar­nią šeimą” ir nu­tarė užsi­re­gist­ruo­ti. “Lie­tu­vis nuo se­novės yra santūrus. Savęs ne­pa­­siūlys, ne­pa­ro­dys, ką su­ge­ba, lauks, kol jį ki­ti pa­stebės, įver­tins. Taip ga­li lik­ti ir ne­pa­stebėtas. Reikėtų keis­ti šį įprotį. Jei pats jau­ti, kad ga­li da­ly­vau­ti, sa­ve pa­ro­dy­ti, kodėl gi ne­pa­ban­dy­ti?” – svarstė Jur­gi­ta. Pa­prašyti pa­pa­sa­ko­ti apie tai, kaip jie su­si­pažino, su­tuok­ti­niai sa­ko, jog šį lap­kritį jie minės pirmąjį so­li­desnį sa­vo­sios pažin­ties ju­bi­liejų. Prieš dešimt metų jie su­si­pažino šokiuo­se Ba­jorų kultūros na­muo­se. Po metų su­si­tuokė. Ki­tais me­tais san­tuo­kos dešimtmečio pro­ga Al­man­tas pla­nuo­ja vi­sos šei­mos ke­lionę į užsienį. Pa­klaus­tas, ko­kią šalį norėtų šei­ma pa­lan­ky­ti, iš kar­to pa­mi­ni Nor­ve­giją. Jo nuo­mo­ne, ir vai­kai tu­ri pa­ma­ty­ti šalį, ku­rio­je tiek daug metų gy­ve­na ir dirba jų tėvas.

Vy­res­ny­sis sūnus Ar­man­das jau trečio­kas. Pui­kią at­mintį tu­rintį ber­niuką drau­gai ir mo­ky­to­jai pra­minė vaikščio­jančia en­cik­lo­pe­di­ja. Brolį kūry­bin­gu­mu ir grei­tu­mu ve­ja­si ket­ve­rių me­tukų Saulė. Mer­gaitė mėgsta šok­ti, dai­nuo­ti, piešti. “Jur­gi­ta vis užsi­me­na apie pa­gran­duką, nors šis klau­si­mas dar ky­bo ore”, – juo­kėsi Al­man­tas. Jų šei­ma – la­bai dažni svečiai Jur­gi­tos tėvų – Al­mos ir Jo­no Šutų na­muo­se Mie­go­nių kai­me, taip pat mėgsta važiuo­ti į Juo­dupę pas Al­man­to tėvus – Ni­jolę ir Va­len­tiną Jur­ke­vičius. Var­di­jant šei­mos na­rius Jur­ke­vičių mažiau­sio­ji Sau­lutė pri­minė, kad ne­ga­li­ma pa­miršti jos nu­mylėtinės katės Kro­nos. Ją iš Nor­ve­gi­jos par­vežė tėtis. Pa­va­din­ta ji šalies, ku­rio­je gimė, pi­ni­go var­du. Ro­dy­da­mas katės pėdą, pa­puoštą šeštu pirštu, Al­man­tas tvir­ti­na, jog Nor­ve­gi­jos kačių galūnės ski­ria­si nuo lie­tu­viškųjų.

Be sva­jonės nėra at­ei­ties  

Pa­sa­ko­da­mi apie ben­dra­vimą su vai­kais Jur­ke­vičiai sa­kė nie­kad ne­skaičiavę, kiek lai­ko jiems ski­ria. Ste­bi­si sta­tis­ti­ka, ku­ri by­lo­ja liūdnus fak­tus – tėvai vai­kams ski­ria tik sep­ty­netą mi­nučių per dieną. “Grįžusi iš dar­bo visą sa­vo laiką ati­duo­du šei­mai. Do­miuo­si, kaip sūnui sekėsi mo­kyk­lo­je, ruošia­me pa­mo­kas, va­ka­re prieš miegą vi­si trys ku­ria­me pa­sa­kas… Su Sau­lu­te da­ro­me tai, ką su­gal­vo­ja­me – piešia­me, skai­to­me kny­ge­les, žaidžia­me lėlėmis. Ji pir­mo­ji ma­no padėjėja vir­tuvėje – bly­nus maišo, varškėčius ga­mi­na”, – kas­die­nius užsiėmi­mus var­di­jo Jur­gi­ta. Jos nuo­mo­ne, tėvams, ku­rie vai­kams ran­da tik sep­ty­nias mi­nu­tes, reikėtų skir­ti neįsi­vaiz­duo­ja­mai sun­kią bausmę. Pa­minėjo ir pa­vyzdį – išva­ry­ti į dy­kumą…

Kalbėda­mi apie šei­mos sva­jo­nes su­tuok­ti­niai tvir­ti­no, jog žmo­gus be sva­jonės ne­tu­ri at­ei­ties. Ši tai­syklė tin­ka ir šei­mai. Jur­ke­vičių sva­jonė la­bai žemiška – no­ri įsi­reng­ti iš gi­mi­naičių pa­veldėtą so­dybą: gam­tos prie­globs­ty­je va­sa­ro­ti, reng­ti gi­minės su­si­ti­ki­mus, šven­tes. So­dybą re­mon­tuo­ja pats Al­man­tas, anot Jur­gi­tos, – pro­fe­sio­na­lus sta­lius, auk­si­nių rankų meist­ras.

 Giminėje du Jonai  

Pa­klau­sus apie tra­di­ci­jas, per­duo­da­mas iš kar­tos į kartą, Jur­gi­ta pir­miau­sia pa­mi­ni Jo­ni­nes. Gi­minėje net du Jo­nai. Su var­du­vi­nin­kais la­bai links­ma pin­ti vai­ni­kus, kur­ti laužus, va­ka­ro­ti trum­piau­sią metų naktį. Jur­ke­vičių šei­ma mėgsta švęsti visų šei­mos na­rių gim­ta­die­nius, šv. Kūčias ir Kalėdas, Nau­juo­sius Me­tus, šv. Ve­ly­kas. Anot Jur­gi­tos, prieš Kūčias vi­si šei­mos na­riai ruošia maistą, puošia eg­lutę, na­mus. Prie Kūčių sta­lo pir­miau­sia pa­si­meldžia, laužo kalėdaitį ir juo da­li­ja­si. Po va­ka­rienės pra­si­de­da se­no­vi­niai žai­di­mai – šie­no trau­ki­mas iš po stal­tiesės, kūčiukų sėmi­mas rieškutėmis, sten­gian­tis jų pa­im­ti kuo dau­giau… Per šv. Kalėdas šei­ma važiuo­ja pas se­ne­lius, lau­kia Kalėdų se­ne­lio, keičia­si do­va­no­mis. Per šv. Ve­ly­kas jie mar­gi­na kiaušinius, ke­pa ve­lykinę bobą. “Tra­di­ci­nes šven­tes švenčia­me tra­di­ciškai. Mums taip pa­tin­ka ir nie­ko keis­ti ne­no­ri­me. Ne­bent į šventę pa­vyktų įtrauk­ti dau­giau gi­mi­naičių”, – sakė Jur­gi­ta.

Ko Jur­ke­vičiai norėtų pa­linkėti ki­toms Lie­tu­vos šei­mo­mis? Į šį klau­simą Jur­gi­ta at­sa­kė poetiškai: “Jei vaikų laimė pri­klau­sytų nuo švenčių gau­sos ir links­mu­mo, tėvai turbūt su­dre­bintų Žemės ru­tulį. Jei vai­ko gy­ve­ni­mo sėkmė pri­klau­sytų nuo žmo­nių skaičiaus šventėse, tėvai turbūt su­kviestų visą pa­saulį. Tačiau vis­kas pri­klau­so nuo tėvų rūpesčio ir be­ga­linės meilės sa­vo vai­kams, todėl vi­soms šei­moms lin­ki­me rūpin­tis vai­kais, mylėti juos, mo­ky­ti ei­ti do­ros ke­liu”.

Dalia Zibolienė