„Jeigu ūkininkaudamas daugiau darbuojiesi galva, o ne raumenimis – ūkis gali tapti tikrai neblogu verslu“, – neslepia vienas ekologinės žemdirbystės pradininkų mūsų krašte ūkininkas Vytautas ZIZAS. Eksperimentuoti nebijančio ūkininko laukuose šiemet gerai derėjo „Spelta“ rūšies kietieji kviečiai, žieminiai kvietrugiai, rugiai ir ruginiai vikiai, o grikiais apsėtas 50 ha plotas pravažiuojančiųjų akį traukė… ryškiai mėlynais įsėtos facelijos žiedais. „Man ūkininkavimas seniai tapęs gyvenimo būdu ar savotišku hobiu, todėl jei ne žmona Joana, vis raginanti nors dieną pabūti ramiai namuose, ūkyje praleistų darbo valandų tikrai neskaičiuočiau“, – šypsosi pašnekovas.
Sėkmingai užsiima ekologine sėklininkyste
Tęsiame pažintį su rajoninio konkurso „Pažangiausi metų ūkiai – 2015“ dalyviais. Šįkart pasidairysime po konkurso komisijos simpatijas pelniusio rokiškėno V. Zizo ekologinės sėklininkystės ūkį Dagilių (Kriaunų sen.) kaime.
Daugiau nei prieš du dešimtmečius nedideliame 11 ha plote mišrų ūkį pradėjęs kurti vyriškis, šiandien, padedamas dviejų sūnų, darbuojasi jau 200 ha plotą aprėpiančiame ekologinės sėklininkystės ir augalininkystės ūkyje.
„Ekologine žemdirbyste užsiimu keturioliktus metus, prieš ketverius nusprendžiau išmėginti ekologinę sėklininkystę. Kaip sekasi? Teisybę sakant, gerai“, – nuoširdžiu ir tiesiu atsakymu nustebina ūkininkas ir pasakoja, jog šiemet iš žieminių kvietrugių ha pavyko nukulti 4 t, nenuvylė ir pirmąkart sėti kietieji kviečiai. Tuo tarpu grikiams metai nebuvo itin palankūs. „Beje, su grikiais šiemet eksperimentavau: įsėjau facelijos – bitutėms apgauti. Idėją parsivežiau iš Vokietijoje vykusios žemės ūkio parodos. Ar pasiteisino? Tam, kad įsitikinčiau, turiu pamėginti dar bent pora metų“, – sako V. Zizas.
Apie nepigias „pamokas“…
Paklaustas, ar dažnai ryžtasi panašiems eksperimentams, ūkininkas pripažįsta šiemet jų ėmęsis atsargiai, mat prieš pora metų teko gerokai „nusvilti“. „Vienais metais susigundžiau pamėginti „Cysterski“ veislės žirnius – nusivyliau. Kitais metais 40 ha apsėjau suomiška sėjamųjų dobilų sėkla: užaugintą sėklą suinteresuoti pirkti suomiai buvo atvažiavę apžiūrėti netolygiai augančių augalų ir neturėjo ko pasakyti – tik gūžčiojo pečiais. Iš viso ploto pavyko nukulti vos toną. Tada paklausiau jų patarimo palikti dobilus augti kitiems metams, bet išėjo dar prasčiau – iš 40 ha surinkau vos 200 kg sėklos… Dvejus metus iš jų negavau pajamų, nuostoliai dideli – beveik 30 tūkst. Eur, bet… gavau labai gerą pamoką. Dabar prieš sėdamas ką nors neįprasto, labai gerai pasidomiu veislėmis, ieškau informacijos ir… tariuosi su žmona. Ne be reikalo ji dirba buhaltere, todėl kai mato, kad reikia, visada pasako „stop“, – juokiasi ūkininkas.
Ūkininkauti ekologiškai įmanoma, bet reikia daug žinių
Ironiška: sveiko ir jokiais cheminiais preparatais neužteršto maisto produktų paklausa kiekvienais metais didėja, tuo tarpu ūkininkų kompanijoje užsiminus apie ekologinę žemdirbystę, „viršų“ dažniausiai ima skeptiškai nusistačiusiųjų nuomonė. „Užauginti gerą derlių įmanoma ir nenaudojant cheminių preparatų, bet… reikia daug žinių: visa ko pagrindas – geras sėjomainos išmanymas. Nėra vienos, visiems tinkančios taisyklės, todėl bandai, domiesi, atrandi savo receptą. Būtent sėjomaina ir savalaikis daugkartinis žemės išdirbimas yra pagrindinė gero derliaus ir apsisaugojimo nuo piktžolių garantas. Ūkininkauju nebe pirmus metus, todėl jau žinau, kad, pvz., plotuose, kuriuose ima plisti daugeliui siaubą varantis vadinamasis varpis, reikia sėti grikius. Jų sėja – vėlyvesnė, todėl užtenka laiko lauką išdirbti kelis kartus. Didelės sąnaudos? Teisybė, kartais net nepakanka kuro limito, bet jei metai geri ir gamta palanki – viską atsiimi“, – neslepia V. Zizas.
Kaip pavyksta išsiversti be įvairių cheminių trąšų? „Yra didžiulė ekologinių trąšų pasiūla. Tiesa, pastarosios nepigios, kaip ir visa kita, kas yra ekologiška, todėl antrus metus pats ruošiu dilgėlių raugą. Pernai buvau pasiruošęs 3 t, šiemet – 8 t. Pasiteisino – tikrai geras „maistas“ pasėliams ir, svarbiausia, nemokamas“, – pasakoja V. Zizas.
Grįžti prie chemizuoto ūkininkavimo – nė minties
200 ha aprėpiančiame V. Zizo ūkyje, be savininko, darbuojasi du jo sūnūs ir vienas samdomas pagalbinis darbininkas. „Veiklos užtenka visiems. Minčių apie plėtimąsi lyg ir nėra, nes to neleistų žemių stygius, bet jeigu jaunimas norės rimtai imtis – matysim“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, kaip sekasi realizuoti užaugintą žaliavą, pasakoja, jog didžiąją jos dalį (kaip ekologišką sėklą ir kaip maistinius bei pašarinius ekologiškus grūdus) nuperka Panevėžio bendrovė. Iš jos ūkininkas perka sėklą. Kita dalis žaliavos iškeliauja į kitus ekologinius ūkius. „Per tarpininkus kviečius esu pardavęs olandams. Nėra ko slėpti: paklausa tikrai yra. Tiesa, daug laiko atima aprobavimas, sertifikavimas, bet verta: šiemet esam numatę sertifikuoti kvietrugius ir grikius“, – pasakoja ūkininkas.
Paklaustas, ar per tiek metų jau spėjo „perkąsti“ visiems ekologiniams ūkiams keliamus reikalavimus, V. Zizas neslepia: įdomių niuansų kaskart išlenda, tačiau prie eilinių ir neeilinių patikrinimų, apsauginių juostų formavimo ir kitų jau priprato. „Kai žinai, kad nedarai nieko neleistino, baimės nėra. Kartais gaila tik laiko, nes, būna, jog dominančių dokumentų peržiūra, pasėlių mėginių ėmimas, sandėlių apžiūra ir kt. užtrunka ir pora dienų. Šiemet buvo atvažiavę paimti pasėlių mėginio, šį tyrimams siuntė į Vokietiją. Kitąmet, kiek žinau, ims ir dirvožemio mėginius. Taigi reikalavimų daugėja, bet minties pereiti prie chemizuoto ūkininkavimo tikrai nėra“, – sako ūkininkas ir neslepia, kad ekologinė sėklininkystė jam duoda beveik dvigubai didesnę grąžą nei ekologinė augalininkystė. „Nedejuoju, tikrai visko užtenka, bet turiu ir į ką investuoti: pasinaudojęs europine parama įsigijau naują traktorių, kompiuterinę žolių sėjamąją, vadinamąsias lėkštes, ekologinių trąšų barstytuvą, todėl nemažai atiduodu bankui. Norisi naujo technikos angaro, galiausiai pasvajoju ir apie sodybą kaime, nes kasdien važinėti iš Rokiškio į ūkį Kriaunų seniūnijoje – neracionalu. Taigi taip ir eini metai iš metų. Džiaugiuosi, kad šalia turiu žmogų, kuris visada palaiko, nors „pabaksėti“, aišku, niekada nepraleidžia progos“, – žvelgdamas į žmoną Joaną, juokiasi ūkininkas V. Zizas.
Agnė Mackuvienė
