![](https://grokiskis.lt/wp-content/uploads/slikas-2-1.jpg "\")
Vytautas Šlikas, vienas ryškiausių rajono politikų, rytoj švęs aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Vyresniosios kartos rajono gyventojams jis – buvusio bene paties turtingiausio rajone Liudo Giros kolūkio legendinis pirmininkas. Šiandienos rokiškėnams jis – rajono politikos patriarchas, niūrią “konvejerinių” rajono tarybos posėdžių kasdienybę pagyvinantis aštriomis, emocingomis, šmaikščiomis ir, svarbiausia, taikliomis replikomis. “Gimtasis…” klausė jubiliatą, kas jį, žemaitį nuo Kuršėnų, atviliojo į Aukštaitijos pakraštį ir ko sumanumu garsėjantis vadovas pasigenda šių dienų rajono politikoje.
Pagarba darbui
V.Šlikas gimė Kuršėnų valsčiuje, ūkininkų šeimoje. Tarp septynių brolių ir seserų jis buvo penktasis vaikas. Tėvai nuo mažens vaikus pratino prie darbo. Anot pašnekovo, jo šeima vertėsi natūriniu ūkiu: viską, ko reikėjo, gamino namuose. Krautuvėlėje pirko tik muilo ir žibalo. Tėvai žodžiu ir pavyzdžiu gausiai šeimai diegė gyvenimo vertybes. Iki šiol atmintyje įstrigę vaikystės prisiminimai, kai gimtuosiuose namuose, prie pat judraus kelio į Luokę, smetonmečiu nakvynės prašėsi elgetos. Mat antrąjį liepos sekmadienį Luokėje būdavo garsūs atlaidai ir į juos rinkdavosi visos Lietuvos elgetos. “Pamenu, prieš atlaidus namuose nakvynės prašydavo 20-30 “ubagų”. Mama ankstų rytą jiems virdavo didžiulį sriubos puodą, apdalindavo kiekvieną didoka duonos rieke, kurią įprasta būdavo vadinti abraku. O tėvas, elgetoms išėjus, mus mokė ieškotis ne “terbos ir lazdos”, o darbo”, – pasakojo V.Šlikas.
Visas straipnis ketvirtadienio “Gimtajame…”
Lina Dūdaitė
