Rugpjūčio 15-oji – Žolinė – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė. Jos švęsti į Onuškio (Juodupės sen.) parapijos Šv. Mykolo Arkangelo šventovę tikintieji rinkosi praėjusį sekmadienį.
Apie gamtos ir sielos derlių
Žolinės atlaidų į Onuškio miestelį (Juodupės sen.) kasmet suguža ne tik vietiniai žmonės, jų svečiai bei giminaičiai, bet ir juodupėnai bei kitų apylinkių tikintieji. Ir šiemet jie meldėsi bei prašė Dievo malonių, o ypač giedros, nes dažni lietūs trukdo nuimti javų derlių.
Juodupės ir Onuškio parapijų klebono Sauliaus Kero šventiniame pamoksle – gilios mintys apie tikėjimo ir gyvenimo prasmę, žmogaus įgimtų talentų galią, akimirkos laimę, kiekvieną mūsų ilgam paskatinančią dirbti, kurti.
Nuo seno Žolinė gretinama su javapjūtės pabaigtuvėmis, bičkopiu, todėl ji yra duonos, medaus bei pieno šventė.
Žolinės liturgijos ištakos siekia V a. Pasakojama, jog Jeruzalėje apaštalai atvėrę Marijos kapą ir neradę ten jos kūno, tik daug gėlių ir žolynų. “Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų – mėnulis, o ant galvos – dvylikos žvaigždžių vainikas”, – taip Jėzaus mokinys apaštalas Jonas aprašė regėjimuose matytą Saulėtąją Moterį – Bažnyčios, kovojančios prieš biblinį slibiną, simbolį. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija buvo paimta į dangų su siela ir kūnu, paskelbė Bažnyčios tiesa.
Per Žolinę į bažnyčias žmonės atneša pašventinti naujojo derliaus gėrybių ir žolynų, kurie vėliau, užkišti namuose už šventųjų paveikslų, sergi nuo gaisro, maro, bado bei kitų negandų. Perkūnijos metu, smarkiai žaibuojant, žolynais smilkomi namai, sveikatai stiprinti geriamos jų arbatėlės.
Per Žolinę įvairiose Lietuvos vietovėse buriasi kraštiečiai, tėviškėse susitinka giminės, artimieji, kaimynai.
Daugiau ketvirtadienio GR
Aldona Minkevičienė
