Kryptingas dėmesys dailei
Sprendimo projekte „Dėl 2026 metų paskelbimo dailės populiarinimo Rokiškio rajono savivaldybėje metais“ iš tiesų teigiama, jog vieneriems metams atsiranda kryptingas dėmesys dailės sričiai, vietos kūrėjams. „Šiuo projektu norima sutelkti dėmesį, žmones ir resursus taip, kad dailė rajone taptų matoma, gyva ir reikšminga. Rokiškio rajonas pasižymi gausia ir reikšminga dailės kūrėjų bendruomene – čia gimusių, gyvenusių ar gyvenančių dailininkų, kurių kūryba prisidėjo prie rajono ir visos Lietuvos kultūrinio paveldo formavimo“, – teigiama sprendimo projekto priede. Kaip „Gimtajam…“ sakė rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Irena Matelienė, 2006-ieji dailei ypatingi: dailininko Justino Vienožinskio 140-osios, grafo Konstantino Tyzenhauzo 240-osios, Liudo Dovydėno 120-osios gimimo metinės; Rokiškio dvaro sodybos įkūrimo 225-metis. „Šios datos sudarė palankų kultūrinį kontekstą 2026-uosius skelbti dailės populiarinimo metais“, – sakė skyriaus vedėja I. Matelienė.
Mažinti kultūrinę atskirtį
Laiške jo autoriai dailininkai Asta Keraitienė ir Rimvydas Pupelis taip pat primena, kad Rokiškyje yra nemažai profesionalių dailininkų, gimusių šiame krašte ir čia tęsiančių savo kūrybinį kelią. Jie aktyviai dalyvauja parodose, edukacijose, kultūriniuose projektuose. „Manome, kad svarbu nuosekliai stiprinti vietos dailininkų kūrybinę saviraišką, mažinti kultūrinės atskirties apraiškas ir sudaryti sąlygas, leidžiančias jiems visaverčiai dalyvauti rajono kultūriniame gyvenime – taip įsilieti į Lietuvos dailės raidos istoriją. Ypač reikšminga, kad Rokiškio rajone gyvenantys ir kuriantys dailininkai, turintys Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos suteiktą Kūrėjo statusą, būtų vertinami kaip vientisa ir neatsiejama rajono kultūros dalis“, – rašoma laiške.
Kūrėjo statusui gauti
O ko reikia Kūrėjo statusui gauti? Privalai kurti: rengti parodas, dailininko paveikslais turi domėtis muziejai. R. Pupelio kūryba apibūdinta dviejuose dailės vadovėliuose. Statusas suteikia socialines garantijas – gali gydytis, gauti minimalią pensiją. Bet toliau įsijungia savivalda: pripažįsta ji kūrėjo statusą ar ne. „Erdvėje, kurioje gyvenu, šis statusas nepripažįstamas ir laikomas bendra valstybės ir tautos dalimi. Ir tai reiškia, kad tavęs čia nėra. Tu nereikalingas. Tai yra netiesioginis skatinimas išvykti. Kūrėjo statusą turintį žmogų teisinė sistema pripažįsta kaip talentingą, kaip besistengiantį pažinti meno pasaulį, bet realioje situacijoje jis yra svetimkūnis“, – sakė „Gimtojo…“ kalbintas dailininkas R. Pupelis.
Rajone jų yra nedaug
Manoma, kad rajone yra penki dailininkai, turintys Kūrėjo statusą. „Tai unikali profesionalų grupė, kuri realiai galėtų būti regiono kultūros veidas. Tačiau savivaldybė neturi nei stipendijų, nei paramos mechanizmų jų kūrybai, nei studijų ar bazės“, – rašoma laiške.
Beje, prie rajono Tarybos sprendimo projekto „Dėl 2026 metų paskelbimo dailės populiarinimo Rokiškio rajono savivaldybėje metais“ pridėtas Rokiškio rajone gimusių ar su šiuo kraštu susijusių 42 žymių dailininkų sąrašas. Jame nėra nė vieno tų penkių Kūrėjo statusą turinčių rajono menininkų.
Anot skyriaus vedėjos I. Matelienės, rajono dailininkams yra skiriamas savivaldybės dėmesys, finansuojami jų projektai. „Ir dabar Rokiškio krašto muziejuje veikianti Astos Keraitienės paroda „Berniukas“ buvo surengta Savivaldybės remiamo projekto lėšomis, ir dailininkė pelnė 1000 eurų. Už juos ji įsigijo dažų, drobių, kitų reikalingų priemonių“, – sakė I. Matelienė.
Tai tiesa, tai puikiai žino visuomenė. Bet, panašu, dailininkai turi visuomenei visiškai nežinomų problemų.
Tai nėra kūrybos rėmimas
„Finansavimas medžiagoms įsigyti nėra kūrybos rėmimas: norint sukurti parodą, įdomią Lietuvai ar užsieniui, reikia tyrimų, koncepcijos, laiko ir darbo. Ir dailininkas lieka pasirinkime: dirbti kitur, kad išgyventų, arba kurti, bet tada neaišku, iš ko gyventi“, – rašoma laiške.
Projekto konkursinę atranką ir net tų projektų finansavimą dailininkas R. Pupelis vadina cenzūra. Gautos lėšos nėra atlygis už surengtą parodą: už jas dailininkas duonos nenusipirks, komunalinių paslaugų nesusimokės ir tokių išlaidų net negali prirašyti prie tų 20 proc. nuo bendros projekto vertės, kuriuos įsipareigojama dengti savo lėšomis. Menininkui tai dažnai tiesiog neįmanoma. Dailininkas įpareigojamas, nors jis jau finansuoja medžiagas, įrankius, patalpų nuomą ir savo laiką. Be to, jis privalo nemokamai surengti rajone tris parodas arba vieną – už rajono ribų. Transportas, priemonės, reklama – visa tai jo išlaidos. Ir 1000 eurų pasidaro maži pinigai: keturios netapytos drobės kainuoja 100 eurų, o jei tapomi didesni paveikslai, tai už tokią sumą tegali nusipirkti pusę drobės.
Apie parodą – pati dailininkė
„Parodai „Berniukas“ kurti parengiau kūrybos projektą, gavau 1000 eurų savivaldybės finansavimą. Visa ši suma buvo skirta kūrybos priemonėms įsigyti – didelio formato drobėms, dažams ir kitoms reikalingoms medžiagoms. Parodos kūrimo procesas truko apie šešis mėnesius, sukūriau 10 tapybos darbų. Vieno paveikslo sukūrimas nėra paprastas ar greitas procesas – tai nėra tolygu sienai nudažyti. Tai ilgas, daug dėmesio reikalaujantis darbas, neretai trunkantis savaitę ar ilgiau vien idėjai apmąstyti. Dėl suspausto laiko kūrybos procesas tapo įtemptas ir kėlė stresą – kūrybos metu nesijaučiau nei oriai, nei saugiai, nei ramiai. Tuo pačiu metu niekur nedingo patalpų nuomos išlaidos, taip pat visi kiti elementarūs pragyvenimui reikalingi dalykai, kūrėjui išliekantys nuolatiniais, nepriklausomai nuo projekto finansavimo“, – pasakojo A. Keraitienė.
Pradedi atmerkti akis
Dailininkės nuomone, tai nėra vien pavieniai neteisingi sprendimai. Tai ir patirtys, kurios ilgainiui paliečia patį kūrėją. „Menininkas yra jautrus, pasaulį matantis kitaip, neretai pačiam sunku iki galo suvokti savo vertę ir orumą. Tačiau kai gyvendamas ir kurdamas vėl ir vėl susiduri su valdininkų abejingumu ar tavęs ignoravimu, pradedi atmerkti akis. Suvoki, kad pagarba kūrėjui nėra savaime suprantama: ją tenka nuolat priminti ir ginti. Būtent tokiose situacijose atsiranda poreikis kalbėti garsiai, ne iš nuoskaudos, o iš atsakomybės sau ir kultūrai, kuriai priklausai. Todėl aš klausiu tiesiai: ar Rokiškio miestas iš tikrųjų laiko savo dailininkus kultūros dalimi, ar tik patogia dekoracija proginiams renginiams ir ataskaitoms? Ar miesto valdžia ir bendruomenė suvokia, kad kultūra nėra „nemokamas priedas“, kurį galima turėti be jokios atsakomybės? Jeigu profesionalus menininkas, tris dešimtmečius kuriantis savo mieste, neturi elementaraus stabilumo, kyla klausimas: kokį signalą miestas siunčia jauniesiems kūrėjams? Ar čia verta likti, kurti, investuoti savo laiką ir gyvenimą?“ – klausia dailininkė A. Keraitienė.
Tenka konkuruoti su savivalda
Anot Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėjos I. Matelienės, paramą galima gauti iš Kultūros ir meno sklaidos fondo, tačiau laiško autoriai teigia, kad čia dailininkams tenka konkuruoti su savivaldybės biudžetinėmis įstaigomis ir joms prilygstančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios turi patalpas, komunalines paslaugas, techninę bazę ir administracinius resursus. „Norint sukurti parodą, kuri būtų įdomi Lietuvai ar užsieniui, reikia tyrimų, koncepcijos, laiko ir darbo. O dailininkas lieka pasirinkime: dirbti kitur, kad išgyventų, arba kurti – bet tada neaišku, iš ko gyventi“, – sako dailininkai.
Iš entuziazmo likučių
A. Keraitienė pasakojo: „Jau 30 metų kuriu Rokiškyje. Turiu meno Kūrėjo statusą. Esu surengusi 19 personalinių parodų, dalyvavau daugybėje grupinių parodų. Mano kūryba, kaip ir daugelio kitų menininkų regionuose, gimsta ne „iš šalies“, o čia, šiame mieste, jo kasdienybėje.
Rokiškyje veikia dvi mano dailės studijos. Šias patalpas nuomoju. Vienoje kuriu pati, ir turiu pastovią savo paveikslų ekspoziciją. Kitoje vyksta dailės kursai ir edukacijos miesto žmonėms bei atvykstantiems iš kitų miestų. Tai nėra hobis ar trumpalaikė iniciatyva. Tai – nuolatinis darbas, kuriantis kultūrinę vertę, ir auginantis bendruomenę. Tačiau realybė tokia, kad aš, menininkė, šiandien gyvenu be jokių garantijų. Nėra pastovių pajamų, nėra aiškios sistemos, kuri leistų kurti ne iš entuziazmo likučių, o iš realios galimybės gyventi iš savo darbo. Kultūra dažnai minima strateginiuose dokumentuose, bet, kai kalba pasisuka apie konkrečius žmones, ji lieka be pagrindo po kojomis.“
Sistemingas finansavimas
Ką, anot dailininko Rimvydo Pupelio, reiškia „sistemingas finansavimas“? „Kūrėjo statusas – tai oficialus profesionalųjį meną kuriančiojo įvertinimas. Dailininkai, turintys Kūrėjo statusą, privalo tapti Rokiškio viešosios kultūros dalimi ir turėti tokį pat statusą, kaip šiandien turi Rokiškio kultūros centro kultūros darbuotojai, su visa jų etatui skirta ir kultūros saviraiškai būtina – atlyginimo ir socialinio draudimo – dalimi. Kol kas nėra oficialios programos, kuri įteisintų dailininko specialybę kaip oficialiai apmokamą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Kultūros centre yra kūrybinių darbuotojų aprašas: kūrėjais pripažįstami režisieriai, būrelių vadovai, aktoriai, muzikantai. Tarp jų turėtų būti ir dailininkai. Neapriboju niekieno kūrybos saviraiškos: sąraše gali būti rašytojai, kompozitoriai, poetai – visi, turintys Kūrėjo statusą. Todėl šiais Dailės metais turi būti reformuotas požiūris į Kūrėjo statusą turinčius žmones. Šis požiūris sąstingyje yra visus 35-erius metus, ir Savivaldybės paliktas formuotis kažkaip savaime“, – taip mano R. Pupelis. O laiške dar rašoma: „Turėtų būti skiriamos individualios kūrybinės stipendijos ir realūs balų priedai projektams tų, kurie turi Kūrėjo statusą ar priklauso Dailininkų sąjungai. Beje, tokią praktiką taikančių miestų Lietuvoje yra. Tuomet menininkas galėtų įsipareigoti surengti rajono parodas, vesti edukacijas, propaguoti kūrybos procesą.“
Susidomėta ir šalyje
Neįtikėtina, kaip stipriai minėtu Rokiškio rajono savivaldybės Tarybos sprendimo projektu susidomėjo Respublikos kūrybinė visuomenė. Apie šį dar nepatvirtintą projektą rašo nacionalinė spauda ir portalai – visi tai pripažįsta kaip labai teigiamą savivaldybės požiūrį į kūrėją.
Taip mano ir dailininkai A. Keraitienė ir R. Pupelis. „Dailės populiarinimo metai galėtų tapti prasmingu dialogo pradžios tašku – ne tik apie renginių gausą, bet ir apie ilgalaikę strategiją, kurioje vietos kūrėjai būtų girdimi ir įtraukti. Tikime, kad konstruktyvus bendradarbiavimas tarp savivaldos, kultūros institucijų ir dailininkų bendruomenės gali sustiprinti Rokiškio rajono kultūrinį identitetą ir didinti jo gyvybingumą“, – rašo jie laiške, atsiųstame „Gimtajam Rokiškiui“.
Rita BRIEDIENĖ
