2026 m. kovo 1–25 d.
Rokiškio kultūros centro II aukšto fojė
Dmitrijaus Matvejevo fotografijų paroda
NEKROŠIAUS TEATRAS: ABIPUS UŽDANGOS
Eimuntas Nekrošius nemėgo kamerų. Jis visuomet vengdavo fotografų objektyvų, gal todėl išliko tikrai nedaug režisieriaus portretų. Nemėgo, kai fotografuodavo ir jo darbus.
Dmitrijaus Matvejevo kameros žvilgsnis yra unikalus ir ypatingas. Fotografas kruopščiai kūrė daugiau nei dvidešimties pastarųjų metų Nekrošiaus pastatymų archyvą, išlikdamas beveik nepastebimas, tačiau pasižymintis aiškia estetine raiška. Fotografijose užfiksuota ne tik tai, kas vyko scenoje, bet ir spektaklių užkulisiai, aktorių nuotaikos, kūrybinio darbo akimirkos, šviesos žaismas. Visa tai, kas yra abipus uždangos.
Parodos darbai nėra atrinkti chronologiškai – tai greičiau emocinė kelionė po pastatymus, pradedant nuo „Trijų seserų“, sukurtų 1995 m. („Life“ festivalis), tęsiant teatro „Meno fortas“ spektakliais „Makbetas“ (1998), „Otelas“ (2000), „Metai“ (2003), „Giesmių giesmė“ (2004), „Faustas“ (2006),„Dieviškoji komedija“ ir „Rojus“ (2012), „Jobo knyga“ (2013), „Bado meistras“ (2015), Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtu „Borisu Godunovu“ (2015), Lenkijos nacionalinio teatro „Vėlinėmis“ (2018), baigiant Klaipėdos dramos teatre sukurtais „Kalės vaikais“ (2018).
Didelę parodos dalį sudaro fotografijos iš „Hamleto“ repeticijų 1997 m. ir Elsinoro pilies Danijoje, kur 2001 m. buvo repetuotas ir rodytas „Hamletas“.
Parodos organizatorius Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muzikos ir kino muziejaus skyrius „Meno fortas“
Parodos kuratorius Audrius Jankauskas
Projekto partneris Rokiškio kultūros centras
Kritika apie parodą
Dmitrijaus Matvejevo fotografijų Nekrošiaus teatro tema paroda, pavadinta „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“. Čia atrandame ir matytų, jau ne kartą įvairiais pavidalais patekusių į knygas, afišas, straipsnius, ir visai nematytų nuotraukų. Tos nematytos – tai išgriebtos akimirkos iš spektaklių, režisieriaus repeticijų su aktoriais ir jo paties. Vienoje iš jų matome tik tamsų režisieriaus pakaušį ir prieš jį atsiveriančią tuščią tamsos ir šviesos gaubiamą erdvę, sceną, kurią dar reikės užpildyti… Didelį įspūdį man paliko ir nuotraukos iš Elsinoro pilies, šventų švenčiausios vietos Šekspyro gerbėjams, kur 2001-aisiais buvo vaidintas Nekrošiaus „Hamletas“: vaidinimo akimirkos, žvilgsnis į užkulisius ir iš jų, repeticija, pertrauka, kai trumpam atsipalaiduojama, amfiteatras su žiūrovais. Matvejevo fotografijos kupinos teatro atmosferos, jos perteikia režisieriaus sumanymus, draminio veiksmo kulminacijas, leidžia spektaklio epizodus pamatyti iš arti, pajusti emocines iškrovas, priartina prie mūsų aktorius – po kelis kartus Smoriginas, Mamontovas, Bagdonas, Petkevičius, Storyk, Kuodytė, Budrys ir daugybė kitų, kartais net nespėtų „įamžinti“ kritikų. Tuo įdomiau, nes spektakliuose ne kartą yra vaidinę neprofesionalai, kuriems režisierius dėl vienos ar kitos priežasties patikėdavo vaidmenis.
Fotografas sugeba ištraukti į paviršių svarbius režisieriaus sumanymui spektaklio scenografijoje naudojamus objektus, aktorių lydinčius atributus, jo santykį su tais daiktais, kostiumo detales, kurių nematome iš tolo, o svarbiausia – aktoriaus emocinį būvį, gestą, įtampą (koks akmuo, lyg saulė šviečiantis zeimeris, šalmas, būgnelis ar kita). Netgi spektaklio ritmus, jo judėjimą, dinamiką ir svarbiausias mizanscenas. Antai karalius Klaudijus atsivėdėjęs daužo Hamleto tėvo ledo liustrą – jo tiesos ir skaistumo simbolį. Šviesa, spalva formuoja atmosferą, kas fotografui yra, ko gero, sudėtingiausia pagauti, nes tam reikia ne tik meistriškumo, bet ir teatro pažinimo, meilės jam.
Audronė Girdzijauskaitė (2020 06 13 „Šiaurės Atėnai“)
Parodoje eksponuojama per keturiasdešimt stambaus formato nuotraukų. Dauguma jų nespalvotos, išskyrus keletą, šiose dominuoja raudona spalva. Viena nuotrauka, kurią sutartinai pavadinčiau „Keturios raudonos Dezdemonos“, yra „plačiaformatė“, ją fotografas sumontavo iš keturių kadrų. Tai jau ne sykį publikuotas kvadriptikas, užfiksavęs Vlado Bagdono Otelo ir Eglės Špokaitės Dezdemonos pražūtingą valsą. Išsyk matyti, kad pačiam fotografui šis artefaktas labai brangus. Taip čia užsimezga pirmoji tema – kad fotografo savo paties darbų vertinimas ir kitų vertintojų nuomonės gali labai skirtis.
Antai šio teksto autoriui ypač krito į akis kūrinys, pateiktas ir parodos plakate: užkulisyje užfiksuotas Andrius Mamontovas, besirengiantis eiti į sceną ir vaidinti Hamletą. Jis laiko tvirtai apglėbęs aukštą stilizuotą taurę, sklidiną vandens. Vaizdo perspektyvoje pro kulisų tarpą matyti keli žiūrovai, lūkuriuojantys spektaklio pradžios. Vienas jų, kiek snobiškos išvaizdos, susisupęs į gūnią. Ir iš kitų žiūrovių bei vieno žiūrovo kūnų pozų matomas didelis susikaupimas, būsimo teatrinio įspūdžio nuojauta.
Paviršutiniškai pažvelgus nuotraukų parinkimas ir išdėstymas atrodo chaotiškai, bet taip nėra. Autorius turėjo konkretų tikslą ir jį pasiekė: čia pateikiami tie kūriniai, kurie būtų visiškai laisvi nuo reklaminės fotografijos „dopingų“, „narkotikų“ ir „afrodiziakų“. Meniškumas – štai kokio tikslo autorius, kaip pavyko suprasti, čia siekė. Jis čia argumentuotai medžiagiškai pateikė publikai savo teatrinės fotografijos meniškumo supratimą – dvispalvio nespalvoto fotografinio vaizdo grafiškumą, plastiškumą ir dinamiką. Ir visa tai – Nekrošiaus teatro pasaulyje. Čia šių žodžių autoriaus bus sau leista iškrėsti šiokią tokią laisvamanystę ir suformuluoti tokią akiplėšišką tezę: šioje parodos dalyje Matvejevas, iliustruodamas Nekrošiaus kūrybą, pasireiškė fotografijoje tarsi Stasys Krasauskas – grafikoje, iliustruodamas klasikus.
Fotografas Matvejevas yra labai jaunatviškas, ir sunku patikėti, kad tai jau šeštąją savo dešimtį bebaigiantis vyras. Sėkmingai kurti meninę teatrinę fotografiją jis pradėjo prieš ketvirtį amžiaus, dar juostinės fotografijos epochoje. Pirmas įžvelgė puikias skaitmeninės fotografijos galimybes teatre, drąsiai investavo į tai daug pastangų, talento, lėšų ir pasiekė tokių svarių rezultatų, kad tapo vienvaldžiu šios srities lyderiu.
Čia jokiu būdu nenorima sumenkinti jaunesnių už Matvejevą teatro fotomenininkių ir fotomenininkų. Jų tikrai yra labai talentingų, žavių, energingų ir išradingų, turinčių savitą matymą ir braižą, naudojančių modernesnius nei Matvejevo estetinius principus. Kiekvienas kūrėjas priklauso savo laikui. Bet objektyvi tiesa yra ta, kad teatrinės meninės fotografijos jaunimui neišvengiamai tenka irtis Matvejevo milžiniško įdirbio farvateryje, tiek semiantis iš to jo plaukimo savos patirties, tiek stengiantis pasipriešinti tendencingai jo srovei. Iš viso to savaime peršasi išvada, kad Matvejevo meninių teatrinių fotografijų paroda skirta Nekrošiui, yra labai svarbus kultūrinis įvykis, savotiška „raudona linija“, nubrėžta ne tik šio fotomenininko kūryboje, bet ir kur kas platesniame meniniame bei kultūriniame kontekste.
Julijus Lozoraitis (Teatras be ribų. 7MD 2020 05 22)
Paroda veiks renginių metu iki kovo 25 dienos
Parodos lankymas NEMOKAMAS
Projektą „42-asis profesionalių teatrų festivalis Rokiškyje TEATRO GENAS“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Rokiškio rajono savivaldybė
#Lietuvoskultūrostaryba #Rokiškiorajonosavivaldybė
Pagrindinis rėmėjas AB „Rokiškio sūris“
Informaciniai rėmėjai UAB „Gimtasis Rokiškis“, UAB „Rokiškio Sirena“
