Ruduo Šimonių girioje
Lapkričio 3–5 dienomis, įpusėjus mokinių rudens atostogoms, 16 Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos ir 14 Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos šeštokų ir septintokų dalyvavo jaunųjų turistų stovykloje „Ruduo Šimonių girioje“. Alizaviečius subūrė mokyklos turistų būrelio vadovas, technologijų mokytojas Eimutis Sarsevičius, rokiškėnus – progimnazijos mokinių turizmo entuziastas, geografijos mokytojas Algirdas Paliūnis. Abu jie – seni bičiuliai, daugiau nei 20 metų kartu organizuoja žygius, jais bus uždegę apie pusantro tūkstančio mokinių. Daugelis buvusių žygeivių – jau suaugę žmonės, neabejotinai išsaugoję kelionių prisiminimus ir meilę šiems savo pedagogams.
Kodėl pelkė, o ne kelias?
Šio rudens pėsčiųjų žygis prasidėjo Šimonių miestelyje ir keliauta girininkijos link. Kelias platus, net su daina juo žygiuoti nebūtų buvę sunku, bet rinktasi 10 kilometrų klampių pelkės takų. „Mums reikėjo ne kelio – kiekvienas jį įveiktų nesunkiai, – o bekelės. Tai sunkaus, bet tikro žygio patyrimas, kupinas atkaklaus noro jį įveikti,“ – „Gimtajam…“ sakė pedagogas E. Sarsevičius.
Vis dėlto, ko vaikai turėjo išmokti keliaudami klampia pelke?
„Tai daug grėsmingesnė aplinka, nei tiesus, tvirtas kelias. Mes ir mokėme vaikus, kaip orientuotis pelkėje, kaip išeiti iš jos. Maršrutą mums parengė Alizavos mokyklos istorijos mokytojas, šimonietis Aurimas Martinka, puikiai pažįstantis šias vietas, – pasakojo kupiškėnas pedagogas.
Visi mokiniai žygyje dalyvavo pirmą kartą, todėl, anot mokytojo A. Paliūnio, juos reikėjo mokyti ir elementarių gyvenimo įgūdžių: nepamiršti daiktų, gerai užsirišti batus, įsidėti geriamo vandens… „Beje, antrą dieną jo pritrūko. Buvo svarbu mokyti vaikus, kaip prisitaikyti prie aplinkybių, nes visi, nors ir instruktuoti, buvo nusiteikę tik pasivaikščioti po Šimonių girią“, – kalbėjo žygių veteranas A. Paliūnis.
Lietus merkė ir klampino
Lijo nuo anksčiausio ryto, tačiau žygio nė neketinta atšaukti. „Ar nevertėjo pralaukti?“ – klausėme pedagogų. „Oj, ne ne ne! – net šūktelėjo mokytojas E. Sarsevičius. – Ne oras būtų kaltas, o patys, jei apranga tinkama nepasirūpintume.“
Lietaus neištvėrė keturių vaikų tėvai: važiavo į Šimonis pasiimti savo atžalų. O kiti žygeiviai klampojo, prisėmė apavą, gerokai sumirko. Užtat perprato daugybę pelkės ypatumų, ženklus, net lietuje rodančius pasaulio kryptis. Visų nuostabai, giria vis dar tebesipuošia ryškiais kelmučių tiltais. Grybų vaikai nerinko, pasigėrėjo jais ir paliko augti…
Į Šimonių girininkiją keliauta apie 4 val. Čia – girios istorija, eigulio Eugenijaus Šukio pasakojimas apie medžių sodinimą, jų priežiūrą, gyvūnijos ir augalijos įvairovę – tiesiog pailsėta.
Nakvynei žygeiviai sugrįžo į Šimonis. Miegmaišius jie tiesėsi Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos Šimonių pradinio ugdymo skyriaus sporto salėje. Bet iki miego dar buvo toli: norėjosi bendrauti, išlieti įspūdžius, dalintis dar namuose sukurtomis kūrybinėmis užduotimis, o ir tėvų įdėtu maistu.
Mikierių link paklydo ir vadovai
Iki kabančio tilto, jungiančio Mikierių ir Inkūnų kaimus per Šventąją, įveikta ne 20, kaip planuota, o 29 kilometrai. Išsimušo iš tako ir vadovai: paklaidžiota, apsuktas didelis ratas. Vaikams būta šiokio tokio nerimo, betgi jie – su savo mokytojais.
Liaudyje beždžionių tiltu vadinama konstrukcija buvo pats didžiausias įspūdis, atpalaidavęs nerimo emocijas.
O tada – atgal į Šimonis.
Trečios dienos rytas – daiktams susikrauti ir atsisveikinti su bičiuliais.
Tokios buvo nelengvos dienos. Mokytojas A. Paliūnis sakė, jog sporto salės triukšme net sukūrė eilėraštį, skirtą šiam žygiui:
„Lietus išplauna saulės žavesį,
Takai pelkėti – žygio pėdas.
Kažkur girdėti, kad pasaulyje
Yra takai dar neregėti.
Yra žmogus kaip mažas vaikas,
Klajojantis po miško taką,
Nežinantis, kas yra laikas,
Jis kelią didelį pamato.“
Šiandienos žiniomis, nesusirgo nė vienas žygeivis.
Jau yra naujų planų
Bendri kupiškėnų ir rokiškėnų žygiai organizuojami du kartus metuose – per rudens ir vasaros atostogas. Keliaujama po Lietuvą ir kaimynines šalis. Praėjusią vasarą žygis buvo rengiamas į Latviją ir Estiją.
Mokytojas A. Paliūnis su vaikais rengia žygius visais metų laikais; nė nebeskaičiuojami vienos dienos žygiai. Nemažai jų buvo įveikta žiemos keliais.
2026-ųjų vasaros planuose – pusiau pėsčiųjų žygis per Vakarų Lietuvą į Latviją: ketinama pasiekti Mažeikius, o iš ten – per Liepoją tolyn į Ventspilį. Lengva nebus, bet, anot vadovų, kas nori komforto, netampa turizmo būrelio nariais.
Algirdo Paliūnio ir Eimučio Sarsevičiaus nuotr.
