„Visada buvau neabejinga emocinei spalvos išraiškai, jos grynumui, atvirumui ir skambesiui. Man patinka pranykstanti, „išplaukianti“ forma. Tai – tarsi ne iki galo išsakyta mintis, leidžianti improvizuoti toliau. Ką savyje išlaisvini, tas ir klojasi į drobes. Lyg surinkti įspūdžių fragmentai, gimę pokalbiuose su vidiniu „aš“ ir santykyje su supančiu pasauliu. Kai ateina emocinis užtaisas, norisi jį iššifruoti forma, spalva.
Įkvėpimo šaltiniu, kūrybiniu užtaisu gali tapti gamtos detalė, nakties motyvas, tyla, netgi vėjas ar liūdesys. Man visada buvo įdomūs žmonės, jų santykiai. Pirmasis vaizdinys gimsta miglotas, palaipsniui vyniojasi siužetas, kūrybos eigoje jis keičiasi, ir visai nežinoma pabaiga.
Mano kūryba formuojasi veikiama emocinių vaizdinių, būsenų, čia ir dabar pajautimų ir visokio kitokio manojo AŠ sąlyčio su supančiu pasauliu. Su tuo, kas supurto, pažadina, sustabdo, apgaubia, nepaleidžia… Akimirka spalvoje“, – pasako dailininkė S. Klemkaitė.
Organizatorių inform.
