Kamajų „Galukiemis“ žiemą neišnyksta ir neatostogauja. Jo šeimininkė Daiva Mickūnienė toliau kepa duoną, dalijasi visokiais gėriais, o nuolatiniai lankytojai su proga ir be progos taria jos vardą, mini „Galukiemį“ ir laukia susitikimų.
Visgi reguliarusis renginių ir susiėjimų sezonas prasideda pavasarį ir trunka iki gilaus rudens. Šių metų sezoną „Galukiemis“ pradėjo antrą Velykų dieną renginiu simbolišku pavadinimu „Sutikau žmogų“. Kodėl simbolišku? Nes ir pats „Galukiemis“ man panašus į žmonių ieškotoją, atradėją ir sutikinėtoją, ir renginio svečiai – fotografas Artūras Morozovas bei kino režisierė Gailė Garnelytė.
Artūras jau seniai draugauja su kamajiškiais, rengė „Galukiemyje“ fotosesijas ir parodas, o Gailė atvyko pirmą kartą. Viskas prasidėjo nuo to, kad Gailė susitiko Artūrą ir jiedu sutarė kurti dokumentinį filmą apie tuos paribių žmones, kuriuos randa ir fotografuoja Artūras. Pats fotografas tuo pat metu sumanė parašyti knygą apie žmones, kuriuos sutinka savo klajonėse. Taip ir nepaklausiau susitikimo metu, kas ką išprovokavo – filmo kūrimas knygos rašymą ar atvirkščiai. Faktas tas, jog dabar jau yra ir Gailės filmas „Sutikau žmogų“ ir Artūro knyga tuo pačiu pavadinimu. Tik į knygą sutilpo 10 žmonių istorijos, o į kiną tik trijų.
O kai jau yra filmas ir knyga, kaip neatvažiuoti į „Galukiemį“? Juolab, čia visi laukiami. Ir šeimininkai susitikimui rimtai pasiruošė. Galima sakyti, jog, tiesiogine to žodžio prasme, rimtai atsinešė – ir suolai buvo, ir kėdės, ir pledai sušalusiems, ir karšta arbata. Beliko sėsti, klausytis ir žiūrėti. Užtat tų sėdėtojų ir žiūrėtojų nemažai susirinko, nors už „Galukiemio“ sienų ūžavo žvarbus vėjas ir protarpiais merkė lietus.
Kalbėdamas apie pristatomus darbus A. Morozovas sakė, jog prieš kokius aštuonerius metus, nors daug keliavo ir fotografavo karštuosiuose pasaulio kraštuose, susidomėjo gimtine ir tuo, kaip atrodo nepriteklius ir atskirtis Lietuvoje. Sutiktų paribio žmonių nepamiršdavo, lankydavo juos, kalbėdavosi, fiksavo jų istorijas.
Filme parodyti tik du iš Artūro Lietuvoje sutiktų žmonių – neįgali trijų vaikų mama Rita, senjorė Danutė, gyvenanti viena miškų apsuptyje – bei atskirą dalį sudaranti medžiaga iš Ukrainos karo. Ne viską šiame filme žiūrėti lengva ir paprasta. Tiksliau – beveik visas filmas nelengvas, keliantis daugiau klausimų negu į juos galima pateikti atsakymų, bet tai tik gelmės rodiklis. Vienam pamačiusiam „Sutikau žmogų“ norėsis daugiau Ukrainos, kitam Danutės, trečiam gal Ritos, bet nė vienas jų likimams neliks abejingas. Tai liudijo ir klausimai, kuriuos žiūrovai po filmo peržiūros uždavė kūrėjams.
Filmas jau rodytas „Kino pavasario“ programoje, bet vargu ar pasieks masinį žiūrovą, todėl peržiūra Kamajuose, arčiau tų paribio žmonių, tik dar reikšmingesnė.
Ačiū „Galukiemiui“ už šį renginį.
P.S. Po filmo buvau kiek pasimetęs, tai pamiršau nusipirkti knygą. Dėl to labai gailiuosi.
P.P.S. Į „Galukiemį“ šiemet dar tikrai grįšiu. Su gerąja jo dvasia Daiva jau beveik sutarėme, jog su Pandėlio UDC teatru šiemet jau tikrai tikrai suvaidinsime ten spektaklį. Bet norėčiau dar ir kokia nors proga ar be progos dar ir poeziją paskaityti. Atleiskit, kad naudojuosi tarnybine padėtim.
