Mano vaikystėje buvo tokia populiari dainelė, kurioje aiškinama, kodėl nereikia eiti pasivaikščioti į Afriką. Nuo tų laikų turėjau svajonę tekant mėnuliui atsisėsti ant Sacharos dykumos smėlio kopos ir pasėdėti. Pagaliau beveik pavyko šią svajonę įgyvendinti. Ant Sacharos kopos pasėdėjau, bet ne naktį. Aplankiau Tunisą.
Nesu iš tų tingių poilsiautojų, kurie pasitenkina gulėjimu prie viešbučio baseino. Labiau mėgstu klaidžioti po svetimų kraštų gamtą ir griuvėsius. Tad ir su gidu ir be jo nuėjau bei nuvažiavau daugiau kaip 1500 kilometrų. Gidas pasitaikė išskirtinai geras, tikras savo amato meistras ir gal net geriausias Tunise standaperis Šokri. Kažkada jis mokėsi Rusijoje, Sankt Peterburge, domisi poezija, teatru, papasakojo ne tik apie Tuniso istoriją bei įžymybes, bet ir apie švietimo sistemą, vestuvių ir skyrybų papročius bei daugybę kitų įdomybių. Tad nenusivyliau nusižengęs savo taisyklei nekeliauti su rusakalbiais gidais bei grupėmis.
Tunisas – viena europietiškiausių Šiaurės Afrikos šalių. Ryškūs čia prancūziški pėdsakai, nes beveik šimtą metų (nuo 1881 iki 1956) Tunisas buvo Prancūzijos kolonija. Iki šiol praktiškai visur gali susikalbėti prancūziškai, nes mokyklose ši kalba dėstoma nuo pirmos klasės, o anglų – tik vyresnėse klasėse. Švietimo sistema, kuria tunisiečiai labai didžiuojasi, taip pat panaši į Prancūzijos ir praktiškai apsaugota nuo bet kokios korupcijos. Abiturientų egzaminų rezultatų paskelbimo diena vadinama Tylos Diena, nes tądien visa šalis priglunda prie radijo aparatų ir televizijos ekranų. Nieko stebėtino, nes Tunise mokyklinio ir studentiško amžiaus gyventojai sudaro apie 60 procentų, o baigiamąjį egzaminą išlaiko tik apie trečdalis abiturientų (anksčiau jų dalis buvo dar mažesnė), bet išlaikiusieji neturi jokių stojamųjų egzaminų į aukštąsias mokyklas, o geriausiai išlaikę valstybės lėšomis siunčiami studijuoti užsienyje. Baigę studijas ar profesines mokyklas tunisiečiai privalo dirbti pagal specialybę, kuri, šalia kitų duomenų, įrašoma į asmens tapatybės kortelę.
Tunisas – žemės ūkio šalis, nors pusę jo teritorijos užima dykumos. Tai didžiausia pasaulyje alyvuogių aliejaus eksportuotoja. Alyvmedžių plantacijas gali matyti visoje šalies šiaurėje. Piečiau jas pakeičia palmių giraitės. Palmės, beje, būna labai įvairios, o kokosinių palmių, kurias dažniausiai įsivaizduojame išgirdę šį pavadinimą, Tunise mažai. Daugiau alyvinių, datulinių. Bet šiaip jau palmės yra visokio gėrio šaltinis. Iš jų lapų net tvoros tveriamos.
Dykuma
Kad jau važiavau pamatyti Sacharos tai ir pamačiau. Naiviai įsivaizdavau, kad Sachara – vien smėlio dykuma su kur ne kur pasitaikančiomis oazėmis. O pasirodo, kad dykuma būna ne tik smėlis. Prasideda Sachara nuo žvyringos lygumos, toliau eina akmenuotoji, uolėtoji, kalnuotoji (Atlaso kalnai irgi yra Sacharoje), O Sacharos smėlis nelabai primena lietuviškąjį, tarkim, Neringos. Jis labai smulkus, primenantis dulkes. Užtat supratau, kaip tas Sacharos smėlis pakeliamas į orą, su kuriuo pasiekia Europą ir net Lietuvą. Teko iš gana arti pamatyti ir smėlio audrą. Važiuojant per dykumą su visureigiais po pusiaudienio pradėjo stiprėti vėjas ir gidas perspėjo, kad netrukus galime nebematyti kelio, tad reiktų paskubėti. Išvažiavus iš dykumos už mūsų jau sunku buvo įžvelgti horizonto liniją – dykuma per audrą tapo ne geltona, o pilkšva.
Oazės irgi nėra tik palmės, ežerėliai ir gyvenvietės vidury smėlynų. Jos būna pajūrio, kalnų ir dykumų. Bekeliaudami matėme visas tris. Didžiausią įspūdį padarė kalnų oazė Čebika. Jos palmės, upelis, krioklys – tarsi specialiai sukurti turistiniams bukletams ir nuo dykumos vienodumo pavargusiai akiai.
Dar viena dykumos atrakcija Didysis druskingasis ežeras. Ežeru jį pavadinti gal ir ne visai teisinga, nes vandens ten tik kelios balos, bet gal po didesnio lietaus būna ir daugiau. Sako, net paukščiai tą vietą aplenkia. Bet užtat druskos ten tikrai daug. O jos kristalai sudaro dykumų rožes – tikrai šį augalą primenančius darinius, kurių dydis kartais siekia ir 2–3 vyriškus kumščius. Tos rožės dažniausiai būna rausvos spalvos, bet priklausomai nuo dumblių gali būti ir mėlynos, raudonos ar žalios.
Berberai
Didžiąją gyventojų dalų Tunise sudaro arabai, bet nemažai ir senųjų vietos gyventojų berberų.
Pirmasis sutiktas berberas Serafimas buvo mašinų stovėjimo aikštelės prie Monastiro teisingumo rūmų prižiūrėtojas ir netoliese esančios jo draugo, taip pat berbero, dirbtuvės-parduotuvės klientų gaudytojas. Jis gana plačiai išaiškino, kad berberai – ne arabai, kad jie giminingi keltams, rumunams ir gal net lietuviams. To jo pasakojimo klausiausi su nemaža doze ironijos, bet kai patekau į berberų namą, išskobtą uoloje, kai dar vėliau susidūriau su berberų ornamentais, pagalvojau, kad šiokios tokios tiesos Serafimo žodžiuose buvo. Ir berberų skrynių ornamentika primena tokius pat lietuviškus baldus, ir kiti piešiniai.
Su berberais, jų istorija ir nūdiena per tą savaitę Tunise teko susidurti ne kartą. Iš berberų šeimos kilęs ir vienas iš pirmųjų krikščionybės amžių popiežių šventasis Gelazijus I.
Tunisiečių virtuvė
Tunisiečiai pagrįstai didžiuojasi savo virtuve. Jei Graikijoje ar Maltoje nacionalinę virtuvę daug kur išstūmė bendraeuropinė kosmopolitinė ar angliška bei itališka virtuvės, tai Tunise visur gausi tunisietiškų patiekalų. Didžiąją jų dalų sudaro įvairūs daržovių troškiniai su kiaušiniais, su mėsa ar ir be nieko. Maistas tikrai skanus ir nekeliantis problemų net jautresniems skrandžiams. Dar labai gardūs ir tunisietiški desertai, kurių gausi pusryčiams, pietums ir vakarienei.
To paties negalima pasakyti apie kavą. Tunise labiau mėgstama arbata, o tokios kavos, kokią mes įpratę gerti, po pusryčių gali tekti paieškoti.
Griuvėsiai
Turiu silpnybę visokiems griuvėsiams ir iškasenoms. Tokių Tunise yra nemažai. Pavyzdžiui, įspūdingas El Džemo amfiteatras, pastatytas III amžiuje. Tai vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų koliziejų pasaulyje.
Garsiausia ir visų istorijos mėgėjų dažniausiai minima vieta – Kartagina, ilgą laiką buvusi didžiausia Romos varžove. Deja, jau važiuojant į ją gidas perspėjo, jog dauguma lieka nusivylę Kartagina – „Ką, iš Kartaginos taip ir liko tik dvi kolonos?“ Deja, taip. Garsų finikiečių miestą iš pradžių sugriovė romėnai, vėliau arabai. Tad įspūdingų ir vaizduotę žadinančių griuvėsių čia nerasi. Yra finikiečių nekropolio likučiai, romėnų termos (tai jų vietoje tos dvi kolonos) ir dar akvedukas. Tai ir viskas, kas liko iš garsaus miesto didybės.
Šiukšlės
Visi, kas nors kartą lankėsi Tunise, šiukšles paminės kaip vieną labiausiai į akis krentančių dalykų. Deja, šios problemos tunisiečiams niekaip nesiseka išspręsti. Namuose, viešbučiuose visur švaru ir tvarkinga, bet šalia jų neretai stūkso šiukšlių (daugiausiai įvairių plastiko pakuočių) kalnai.
Prezidentas
Tunisiečiai itin gerbia pirmąjį nepriklausomo Tuniso prezidentą Habibą Burgibą (1903–2000). Jo vardu vadinamos pagrindinės visų miestų gatvės, jam pastatyti paminklai centrinėse miestų aikštėse. O po mirties jo gimtajame Monastiro mieste, kuriame įsikūrėme ir mes, jam pastatytas prabangus mauzoliejus. Lankantis jame į akis krito viena labai iškalbinga detalė: mauzoliejuje atkurtame prezidento kabinete ant prezidento krėslo buvo jaukiai įsitaisiusi katė su dviem mažais kačiukais. Atrodė prezidentiškai rami, tarsi etatinė mauzoliejaus darbuotoja. Bet šiaip Tunise, kaip ir daugumoje kitų musulmoniškų šalių, katės labai mylimos ir globojamos.
Saugumas
Tunise visur daug sargų ir apsauginių. Visi turistiniai viešbučiai aptverti tvoromis, o prie vartų budi sargai. Kai kurie iš jų net su veidrodėliu apžiūri į teritoriją įvažiuojančių mašinų dugnus. Bet šiaip vaikščioti Tuniso miestuose galima nesibaiminant. Net kišenvagių, kurių kitur netrūksta. Apie juos Šokri priminė tik pačioje sostinėje Tunise. Iš turistų neteko girdėti, kad kas nors būtų nukentėjęs.
Sostinėje yra ir vienas itin saugomas objektas – Prancūzijos ambasada, šalia kurios ne tik daug tvorelių, bet ir pora šarvuočių. Tokių saugumo priemonių imtasi tada, kai Prancūzijos žiniasklaidoje buvo paskelbtos pranašo Mahometo karikatūros. Šalia esančios kitų valstybių diplomatinės įstaigos taip atidžiai nesaugomos.
Tai tiek trumpai apie Tunisą. Pamatyti ir patirti jį buvo verta. Gal daugiau ten ir nevažiuosiu, bet į Sacharą dar norėčiau. Keliaukite ir jūs. Prisiminkite, apie ką svajojote vaikystėje ar paauglystėje ir išdrįskite įgyvendinti tas svajones.
