Apie kultūrininkus, vadybininkus, valdybininkus ir buožes

Tai pradžiai apie kultūrininko santykius su valdybininkais. Aš jau pakankamai senas, todėl gerai prisimenu, kaip su kiekvienu renginio scenarijum po kelis kartus turėjai eiti į valdžios ir vienintelės partijos rūmus palaiminimo bei konsultacijų. Dabar taip baisiai nebėra. Dabar yra kitas baisumas – visi valdžios žmonės mano, jog renginiai yra skirti jų pasidemonstravimui ir jų reikšmingumui liudyti. Kas sugalvojo, kad kiekviename renginyje būtinai į sceną turi užlipti Seimo narys ir ką nors pasakyti? Renginyje svarbesnis yra tas, kuris vaidina, šoka, dainuoja, eiles deklamuoja ar pranešinėja. Net tas, kuris pakelia ir nuleidžia dekoracijas, įneša mikrofoną ar gėles, renginyje svarbesnis už visus merus ir Seimo narius. Patikėkit, nedaug yra liūdnesnių vaizdų už Seimo narį scenoje mėginantį pasveikinti teatrų festivalio, chorų šventės ar koncerto dalyvius, o iš tikrųjų – nežinantį ir neturintį ką pasakyti. Kai tik turiu galimybę, visada liepiu jiems kalbėti kuo trumpiau – geriausia pasakyti vieną sakinį. Niekas taip nepuošia neišvengiamos kalbos kaip trumpumas. O apskritai, tai geriausia būtų vietoj tų kalbų gėlės arba koks paties valdybininko mecenuotas prizas. Dar geriau, jeigu tie mūsų valdybininkai ištvertų renginį nuo pradžios iki galo, visai atsisakydami savęs demonstravimo. Iš mūsų krašto seimūnų arčiausiai idealo turbūt buvo Vytautas Saulis, bet jis ir pats Bajorų teatro „Šnekutis“ aktorius, tai žino, kad be reikalo į sceną eiti negalima, o jeigu jau užlipai, tai turi pasirodyti kiek įmanoma geriau.

Su merais – kiek kita kalba. Jiems pagal pareigas priklauso reprezentacija: festivalius atidaryti, delegacijas priiminėti ir kitos priedermės. Čia jau, nori nenori, o į sceną lipt privalu. Tik derėtų nepamiršti, jog ir jiems galioja prisakymas apie trumpumą kaip didžiausią dorybę. Be to, nederėtų pamiršti, jog ir prastas renginio vedėjas pašnekės už tave geriau ir gražiau, o pačios geriausios improvizacijos gimsta po ilgų repeticijų valandų. Betgi merai ar kiti valdybininkai ilgai repetuoti neturi nei laiko, nei gerų režisierių, nei gerų kalbų rašytojų. Na, su pastaraisiais ir prezidentams ne visada pasiseka.

Dabar apie konfliktą su vadybininkais. Galima šnekėti vienaip, galima kitaip, bet pernykščius – Kultūros sostinės – metus turėjom gražius. Žinoma, liūdna, kad didžioji dalis pernykščių ginčų buvo apie pinigus, o ne apie kultūros strategiją ir politiką, ne apie tai, kaip ir kurion pusėn vystosi ir turėtų vystytis mūsų provincijos (jau nebe sostinės) kultūrinis gyvenimas, kas jame turėtų keistis, kad neatsiliktume nuo pasaulio ir kaimynų, kad neatsiliktume patys nuo savęs – pernykščių. Tokios pauzės kaip ši (anti)virusinė būtų nuostabi proga pašnekėti apie strategijas ir taktikas, nusibrėžti kelius ir takus tam laikui, kuris ateis po karantinų. Tik vėlgi – šnekama išimtinai apie pinigus. Ir jų trūkumu motyvuojamos prastovos Kultūros centro kūrybiniams darbuotojams – meno kolektyvų vadovams. Vadybininkai toliau dirba. O ką vadybininkai – jie mėgsta ir moka šnekėti apie pinigus, aukštesnės substancijos jiems nelabai rūpi. Tai apie strategiją ir taktiką tik namie prie arbatos pasišneku ir dar kartais privačiomis žinutėmis. Tiesa, formuluoti Kultūros centro strategijas turėtų specialus organas – Kultūros centro taryba. Ji, gausesnė ir autoritetingesnė negu buvo pernai, kaip tik šių metų pradžioje po ilgų derinimų suformuota iš kultūrininkų, valdininkų ir visuomenininkų, lyg turėtų veikti, gal galėtų net svarstyti veikimo (ar neveikimo) karantino sąlygomis būdus bei priemones, numatyti greitesnio išėjimo iš nenatūralaus būvio kelius, bet… Užėjo karantinas ir ta taryba pasimiršo. O gal kažkam labai patogu, kad ji būtų pamiršta ir formaliai tarsi būtų, bet faktiškai nelabai. Prisimenu, kai prieš trejetą metų buvo išrinkta pirmosios sudėties KC taryba (teko dalyvauti jos darbe), buvo tariamasi rinktis kartą per ketvirtį. 2019 metais (per pačius Kultūros sostinės metus!) taryba posėdžiavo vieną kartą. Nedalyvavau jos darbe, tai galiu ir klysti – gal buvo ir antras posėdis.

Gal aš ir naivus, bet iš naujos sudėties Kultūros centro tarybos daug tikėjaus. Nes per praėjusius – Kultūros sostinės – metus susiformulavo tokių keistų klausimų, apie kuriuos pasišnekam prie arbatos ar kavos bei privačiomis žinutėmis, bet garsiai ištarti progos nepasitaiko.

Pirmasis klausimas būtų iš tų paprastesnių – apie žmones. Andai vadovavo (ačiū Dievui, trumpai) KC toks Erikas Druskinas. Nemažai gerų darbuotojų pravaikė, už ką buvo baramas ir peikiamas – ir visai pelnytai. Pagal pernykščius rezultatus, KC vėl daugiau žmonių iš darbo išėjo negu atėjo naujų. Bet niekam tai jau neberūpi. Kodėl? Gal kad tie išeinantys garsiai nerėkia.

Antras klausimas irgi apie žmones. Tiksliau, apie pasitikėjimą jais, apie jų gebėjimų, kompetencijų ir stipriųjų savybių išnaudojimą. Organizuojama miesto šventė, prisikviečiama brangių ir pigesnių kolektyvų, samdoma privati įmonė (kad tai įmonei vos prieš pusmetį vadovavo naujoji KC direktorė – čia gal ir ne taip svarbu) režisuoti renginiams, o pačiame KC dirbantys režisieriai pjausto mėsą dvaro puotoje ar, geriausiu atveju, rikiuoja mašinas arba dalyvius. Aš dėl to pjaustymo jokios nuoskaudos nejaučiu, žinau, kad tokiais atvejais kiekviena rankų ir kojų pora yra aukso vertės. Bet ruošiantis šventei kelis kartus siūliausi padėti, klausiau, gal ką nors režisuoti… Ne, nereikia. Tai ta proga klausimas vadybininkams apie pinigus: kas pigiau, ar samdyti privačią firmą, ar pavesti tai kompetentingam darbuotojui (o renginių ir teatro režisierių tuo metu KC dirbo turbūt trys), kuris viską atliks už tą pačią algą, kurią ir taip gaus? Ir tokių nepasitikėjimo darbuotojais, jų pačių ir jų kompetencijų bei gebėjimų netinkamo ar per menko panaudojimo atvejų galima išvardinti gerokai daugiau.

Trečias klausimas – apie mėgėjų meno kolektyvus. Prieš kokius dešimtį metų visame didžiuliame Kultūros centre veikė tik penki (!) tokie kolektyvai: Liaudies teatras, „Saulala“, „Gastauta“, vaikų teatras „Grįžulo ratai“ ir mišrus choras „Sietynas“. Vos prieš ketvertą metų rajono Kultūros centras vienu metu teturėjo vienintelį (!) pirmos (aukščiausios) kategorijos kolektyvą – Liaudies teatrą, ir pačiam KC dėl tokios padėties grėsė pavojus prarasti turimą kategoriją. Laimei, laiku buvo susigriebta, bet visus pastaruosius metus nuolat jaučiame pavojų, kad mėgėjų meno kolektyvų mažės, nors ir dabar jų yra vos pakenčiamai – 13. O gal per daug? Palyginimui: toks Panevėžio rajono Paįstrio (apie 250 gyventojų) kultūros centras turi 9, Biržų KC – 12, Anykščių KC – 22. Visaip būna.

Bet kad ir su tais esamais kolektyvais nereta keista situacija susidėlioja. Liaudies teatras kažkada turėjo 3–4 (vienu metu net 5) etatus, man grįžus prieš dešimtį metų – 2. Dabar Liaudies teatre dirba vienintelis (!) žmogus – režisierius. Aš gerai žinau Lietuvos mėgėjų teatro situaciją ir galiu atsakingai pasakyti: nėra Lietuvoje kito tokio stabiliai ir nuosekliai dirbančio Liaudies teatro su vieninteliu režisierium. Net kaimiškuosiuose liaudies teatruose nėra. Visur dirba mažiausiai du žmonės. Kitur (Jurbarko, Kretingos teatruose) 3–4. Kartais tai yra du režisieriai, kartais režisierius ir režisieriaus padėjėjas, kartais dar pastatymų dalies vedėjas ar dailininkas. Kiek kartų belstasi į visas duris, jau įkyriu trečiam direktoriui. Atsakymas visada: „Nėra ir nebus.“ O turime seniausią Lietuvoje Liaudies teatro kolektyvą, kuris jungia apie 30 žmonių, kuris gali ir privalo daugiau vaidinti, bet… Pasižiūrėkit į skaičius: teatrui turint 2 etatus, per metus buvo suvaidinama 30–40 (kartais iki 50) spektaklių. Pastaraisiais metais – 20–25. Ar režisieriaus problema?

Ketvirtas klausimas tebus apie valdžios požiūrį į kultūrą ir kultūrininkus. Ir ne tik valdžios. Nerepetuoji, nevaidini, nekoncertuoji – tai ir veikt neturi ką, paaukot tave reikia Biudžeto Subalansavimo Dievui, optimizuoti, kaip dabar mėgiama sakyti. Mieli vadybininkai ir valdybininkai, žinokit, kad mėgėjų kolektyvo vadovas tuo metu, kai nerepetuoja, ir per atostogas – dirba. Juk tam, kad pastatytum valandos ilgumo spektaklį, reikia perskaityti mažiausiai 10 storų knygų, perversti bent kelis dailės ar fotografijų albumus, išklausyti mažiausiai 24 valandas įvairios muzikos ir t. t. Ir tai tik kontaktiniam darbui su kolektyvu pasiruošti. Patikėkite, tos 2–3 valandos repeticijų per dieną yra pati lengviausia dienos dalis – galima sakyti, ne darbas, o malonumas.

Penktas klausimas irgi apie žmones. Tik šiuo atveju kviestinius žmones. Kažkaip mūsuose nusistovėjo toks idealus idealaus renginio (Rokiškyje tai klaidingai vadinama miuziklu) scenarijus: pora brangių kviestinių profesionalių dainininkų ir visos vietinės pajėgos fone kaip statistai. Tam metamos gausios pajėgos (scenoje kartais pasirodo iki 100 žmonių), dideli pinigai, bent tris savaites statomos triaukštės dekoracijos, neįsileidžiami jokie gastroliuojantys atlikėjai. Ir po to džiaugiamasi, kad surenkamos 3–4 pilnos salės. Laikas parodė, kad ir, pavyzdžiui, Choreografijos mokykla su gerokai mažesnėmis laiko, jėgų ir finansinėmis sąnaudomis pajėgi surinkti tiek žiūrovų į savo koncertą. Potencialūs pop ir kitokių žvaigždžių koncertai per tas tris savaites sugeneruotų ne mažiau speclėšų už salės nuomą. O ir kiti savi kolektyvai prieš didžiąsias metų šventes greičiausiai nekoncertuotų tuščiai salei. Dabar gi susidaro toks įspūdis, kad rūpinamasi dviejų trijų kviestinių žvaigždučių populiarinimu ir rėmimu, užmirštant ir aukojant savus atlikėjus ir vietines kūrybines pajėgas ar verčiant jas strapalioti pagal svetimą dūdelę. Gaila.

Ir pabaigai dar vienas priminimas vadybininkams ir valdybininkams, dejuojantiems apie savų meno mėgėjų kolektyvų nereikalingumą ir svajojantiems, kaip Kultūros centrą paversti koncertų sale, kur sėkmingai su atvykstančiais kolektyvais apsidirbtų 2–3 vadybininkai. Taip taip, yra tokių minčių. Andai net vienas teatro globotojas per festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ viešai nuo scenos pareiškė, kad gal ir be reikalo čia mūsų profesionalai mažoj scenoj bando rodyti didelius spektaklius, kad galima surinkti norinčius pasižiūrėti, susodinti į autobusus ir nuvežti į Kauną ar Vilnių, kur viskas daug geriau ir gražiau. Tai va. Tie, kurie renkasi šokti, groti, dainuoti, vaidinti į Kultūros centrą, tam tikslui perkasi geresnį drabužėlį, po repeticijos neretas užsuka į parduotuvę ar kavinę, prieš repeticiją pilasi į mašinos baką benziną. Lygiai tą patį, gal net gausiau, daro ir tie, kurie lankosi renginiuose. Štai kiek pinigų yra visur paliekama vienu apsilankymu KC, o netiesiogiai ir į biudžetą įnešama. Jeigu žmonės, dirbantys šiuose rūmuose, tokie jau nereikalingi, atminkit, kad be jų ir rajono biudžetas bus ne pilnesnis, o tuštesnis. Nekalbant apie gyvenimą, kuris bus pilkesnis, nykesnis ir provincialesnis.

Skaičiuokite, ponai vadybininkai ir valdybininkai.

Eligijus DAUGNORA