Viešosios pagarbos vietos išniekinimas
„Kalno-Talantų gatvių sankryžoje esanti grafų Komarovskių palaidojimo vieta yra laikoma kapaviete. Komarovskių garbei pasodintas ąžuolas, pušys yra niokojami. Važinėjimas kalnų dviračiais ir padaryti takai bei tramplinai yra laikomi kapavietės ir viešosios pagarbos vietos išniekinimu. Pagal LR baudžiamojo kodekso 312 str. 1 d. už šią veiką baudžiama viešaisiais darbais, bauda arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Prieš važiuodami ant Komarovskio kapavietės, labai pagalvokite apie laukiančias pasekmes. Stebime ir informuosime policiją apie vandališkus jaunimo veiksmus“, – socialiniuose tinkluose parašė Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnė Dalia Janulienė. Šiais žodžiais ji kreipėsi į Kavoliškio bendruomenę, jaunimą ir jų tėvus.
Įrašas nepatiko, pyksta, jog naujakuriams dėmesio nulis
Tačiau šis įrašas ne visiems patiko. Seniūnijos gyventoja Irena atsiuntė redakcijai laišką, kuriame rašo, kad po seniūnės įrašo ją aplankė svetima gėda.
„Pamačiau šitą įrašą ir aplankė svetima gėda. Gaudys vaikus ir ruošiasi bausti. Absurdas. Visos veiklos sudėtos į centrinį Kavoliškio parką, kas čia, prie Kapelių, vyksta ar kaip, yra užmiršta. Renginius organizuoja darbo valandom, o čia dabar gaudys ir žiūrės, kur vaikai dviračiais važinėja. Sako netiesą, jokių tramplinų nėra, tiesiog šaknys iškilojusios žemę, o žolė neauga, nes jau išvaikščiota N metų. Po didelių vėjų prie Kapelių būna pilna šakų ir šakelių. Pats jaunimas nuo kelio sumeta į šonus, kad ant kelio nesimėtytų. Šioj gyvenvietės dalyje daug naujakurių, o dėmesio – nulis“, – piktinosi skaitytoja.
Vienareikšmiškai
D. Janulienė „Gimtajam…“ sakė , jog kiekvienas gali reikšti savo nuomonę. „Bet dėl kalno aš vienareikšmiškai galvoju, kad tai kapinės ir jose turi būti elgiamasi kaip tokiose teritorijose priimta. Rokiškio savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vedėjas net man skambino sužinojęs, kad tokie dalykai vyksta. Iškasta duobė, supiltas kalnas, kad galėtų važinėti dviračiais žemyn, keturi takai padaryti. Dabar jie turi atželti, o ką galėjom, sutvarkėm. Jei kartosis, ieškosim būdų, prašysim žmonių, kad mums praneštų. Bet sako, jog truputį bijo. Gal jaunimas ir nesupranta, kad daro neleistinus dalykus. Anksčiau norėjo sportuoti šalia kalno, kur yra parkas. Leidom įsirengti, pastatėm šiukšliadėžes. Tačiau atsiklausė. Prašėm, kad vėlai netriukšmautų, o dabar tiesiog „nudrožė“, pravažinėjo ten, kur Komarovskio ąžuoliukas pasodintas. Darai, puoselėji… Visiems gražu, kad jaunimas sportuoja, bet gal gali sportuoti ne ant kapo. Dar gerai, kad Komarovskio kapavietė vieša lankytina vieta. O jei būtų pripažinta kultūros paveldo teritorija, apskritai grėstų didžiulės baudos“, – sakė D. Janulienė.
Apie Kavoliškio dvarą ir jo savininkus
Dar iki Bronislavui Komorovskiui (Rokiškio krašto garbės piliečiui) tampant Lenkijos prezidentu, žiniasklaida pradėjo akyliau domėtis būsimo šalies vadovo šaknimis. Pirmiausia pasklido žinios, kad jis yra kilęs iš Lietuvos. Tačiau mums, rokiškėnams, itin svarbu tai, kad jo protėviai – Kavoliškio dvaro, tiesa, neišlikusio, savininkai. Kavoliškyje, Rokiškio pašonėje esančioje gyvenvietėje, pušimis apaugusiame kalnelyje palaidotas vienas dvaro savininkų Zigmantas Leopoldas Petras Komorovskis (1865–1920) (archyvuose pavardė daugeliu atvejų rašoma su „o“ – aut. past.). Jis – B. Komorovskio prosenelis. Prieš B. Komorovskiui užimant prezidento postą ir kavoliškėnai, ir Rokiškio muziejininkai situaciją išnaudojo „skambindami visais varpais“ ir prisikviesdami į Kavoliškį ne vieną turistų grupę.
Kada tiksliai lenkai Komarovskiai apsigyveno Lietuvoje, istorikai neturi bendros nuomonės. Pagal rašytinius šaltinius, šie didikai Lietuvos ir Latvijos dvarus, tarp jų – ir Kavoliškio – valdė XVII–XX a.
XVII a. pradžioje Pranciškus Antanas Komorovskis iš savo žmonos brolio nusipirko Kavoliškio dvarą. Iki baudžiavos panaikinimo šis dvaras turėjo apie 2600 dešimtinių žemės. Po grafo Pranciškaus mirties dvaras atiteko jo sūnui Petrui, o paskui – jo broliui Jonui I Bonifacijui. Vėliau dideles šio grafo valdas paveldėjo keturi jo vaikai: vienas jų – Zigmantas Leopoldas Petras – tapo Kavoliškio dvaro savininku.
Zigmantas Leopoldas Petras Komorovskis yra vienintelis iš dvaro savininkų, kuris palaidotas Kavoliškyje. Jo kapą kavoliškėnai visada prižiūrėjo. Ir net gatvę yra pavadinę Komaro vardu.
O Kavoliškyje yra žinių, kad B. Komorovskis prosenelio kapui prižiūrėti skyrė ir laiko, ir dėmesio. Apsilankęs Rokiškyje Atgimimo epochos pradžioje, pasirūpino, kad būtų pastatytas naujas koplytstulpis. Kiek žinoma, pats užsakė jį pas meistrą Petrą Šinkūną. Koplytstulpis buvo atidengtas 1994-ųjų gegužę.
Remiantis istorikų turimomis žiniomis, paskutiniai Kavoliškio dvaro savininkai oficialiai buvo Hektoras Leopoldas Komorovskis ir jo brolis Julius (1893–1982) – B. Komorovskio senelis.
O grįžtant į praeitį, yra žinoma, jog Komorovskių kartos gyveno sename iš tvirtų pušinių rąstų apie 1700–uosius pastatytame dvare.
Dokumentai skelbia, kad tai buvo pastatas, stovėjęs ant aukštų akmeninių pamatų. XVIII a. pabaigoje, įsigalėjus klasicizmui, jo centre atsirado portikas, paremtas keturiomis medinėmis baltos spalvos kolonomis. Virš jų per visą portiko plotį buvo įrengtas siauras balkonas, aptvertas ažūrine tvorele.
Dėmesio iš visų dvaro kambarių labiausiai vertas vadinamasis „gotiškasis“. Jo tinkuotos sienos buvo papuoštos XVIII a. freskomis. Šios vaizdavo medžioklės scenas. Kambarys, apstatytas Liudviko XVI stiliaus baldais, tarnavo masonų ložės sueigoms. Istorikai turi žinių, jog „Kavoliškio dvare įrengtame slaptame kambarėlyje vykdavo masonų ložės susirinkimai“. Ten turtingieji „varinėdavo pokalbius“ apie jiems nepalankią valdžią ar jos nutarimus. Komorovskiai, anot istorikų, buvo opozicijoje.
Dar ir šiandien Kavoliškio centre išlikę du akmeniniai pastatai, kuriuose XX a. pradžioje veikė cukrainė. Mat Zigmantas Leopoldas Komorovskis buvo vedęs ne bet ką, o Elizą Ireną Romerytę – Kauno universiteto rektoriaus, Lietuvos Konstitucijos kūrėjo Mykolo Romerio seserį.
