Nauja pradžia
Vita priminė, kad Kriaunose „kantičkas“ jų puoselėtojos gieda jau daugiau nei dvidešimt metų, bendrauja su moterimis iš Biržų, Pasvalio, Kupiškio. Ir štai gruodžio 1-ąją Biržų pilyje vėl vyks tradicinis adventinis renginys. Biržiečiai į jį pakvietė kriaunietes giedotojas, kurias „su savo kantičkinėm giesmėm“ vis kažkur pamato.
V. Mačiulienė prieš kelerius metus parašė paraišką reikiamoms institucijoms, kad „kantičkos“ būtų įtrauktos į nematerialiojo paveldo sąvadą. „Tačiau paraiška guli stalčiuose, nes jie nemato tęstinumo“, – sakė V. Mačiulienė. Ieškodama tęstinumo, moteris ėmėsi žingsnių, sutarė su folkloro kolektyvu „Gastauta“, jie keletą giesmių įdainavo. „Bet, pasirodo, tai netinka“, – sako V. Mačiulienė. Reikia, kad tęstinumas būtų Kriaunose, „tik vaikai čia giedoti nenori“. Į kryžiaus šventinimą kriauniškės buvo pakvietusios Rokiškio R. Lymano muzikos mokyklos mokytojos Laimos Bieliūnienės giedotojus. „Ir paaiškėjo, kad šiandien penkiolikmetė jos mokinė Justina Keliuotytė gieda šias giesmes, yra kilusi iš mūsų krašto. Taip viskas ėmėsi plėtotis. Įtraukėm ir jos mamą, ir močiutę, turim pradžią“, – džiaugėsi Vita. Ji tikisi, kad į Biržų pilį važiuos ir giedotojos iš Suvainiškio, Duokiškio.
Apie „kantičkas“
Žodynuose „kantička“ vadinama giesmių knyga. „Kantičkinis“ giedojimas buvo savita, ilgalaikė lietuvių tautos tradicija.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras yra išleidęs dokumentinį filmą „Uolų medus. Sakralinės muzikos takais“ (2012 m.), kuriame pasakojama krikščionių liturginės muzikos istorija nuo ištakų iki nūdienos. Žiūrovas kviečiamas įsiklausyti ir pajusti, kaip Lietuvoje XXI a. pradžioje gieda krikščionys (katalikai, evangelikai, liuteronai, stačiatikiai). Filme įamžinti ir Kriaunų „kantičkinių“ giesmių giedotojai.
XIX a. pradžioje katalikiškų giesmynų redagavimu ir leidyba rūpinosi kunigas Vincentas Valmikas. 1820 m. jis perredagavo „Balsą širdies“ ir išleido, pavadinęs jį „Kantičkomis žemaitiškomis“. Šis pagrindinis XIX a. lietuviškas katalikų giesmynas buvo pakartotinai leidžiamas dar keliolika kartų. 1855 m. V. Valmiko „Kantičkas“ pataisė ir papildė vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875 m.). Vėlesnėse (po 1860 m.) „Kantičkų“ redakcijose ir pakartotiniuose leidimuose buvo įdėtos poeto kunigo Antano Baranausko „Artojų giesmės šventos“.
M. Valančiaus, A. Baranausko, taip pat ir ankstesnės Antano Strazdo iš knygelės „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814 m.) kurtos, verstos ir redaguotos giesmės tapo lietuviškos Katalikų Bažnyčios liaudies giedojimo pagrindu. Iki pat XX a. pabaigos „Kantičkos“ buvo ne tik reikšmingas lietuvių literatūros paminklas, savo ištakomis siekiąs baroko epochą, bet ir praktinis poetinis giesmių šaltinis, kaimuose naudojamas iki šių dienų.
XX a. viduryje „Kantičkos“ buvo vėl perredaguojamos. Dėl atmestinos literatūrinės giesmynų redakcijos smarkiai nukentėjo barokinė giesmių poetika. Giesmės buvo trumpinamos, neatsižvelgus į jų literatūrinį siužetą, o nesilaikant melodinių ir teksto kirčių atitikimo, buvo pakeistos ir sudarkytos senosios melodijos. Ir šiandien Lietuvos Katalikų Bažnyčioje giedama iš nesėkmingai, tyrinėtojų nuomone, perredaguoto liturginio maldyno. Tai, matyt, iš dalies lemia bendruomeninio giedojimo Lietuvos bažnyčiose nepopuliarumą.
Tačiau kaimuose ir šiandien galima aptikti giedančiųjų iš senų, pageltusių M. Valančiaus „Kantičkų“ ir vėlesniųjų leidimų.
Deja, sparčiai nyksta senosios lietuviškų religinių apeigų tradicijos, nes jos nebeperduodamos iš kartos į kartą, todėl nepaprastai reikšminga lietuvių kultūros dalis neišvengiamai traukiasi užmarštin. Vakarų Europoje giesmių žodinio perdavimo tradicija nunyko jau prieš šimtmetį, o kai kur – prieš kelis. Manoma, kad kaip tik barokinių ir M. Valančiaus laikų giesmių melodika galėtų tapti lietuvių bendruomeninių giesmių pagrindu, nes šios giesmės turi didelę istorinę ir kultūrinę vertę, jų intonacija labai artima įprastam lietuvio muzikiniam žodynui. Kartais jas atgaivinti stengiasi ne tik kaimo giedotojai, bet ir miestų folkloro kolektyvai.
Projektą iš dalies remia:
