Pakliuvus į tautodailininkams skirtas sales, pirmiau tenka tiesiog prasiirti pro baltas ažūrines karpinių užuolaidėles, pro austinius rankšluosčius. Kruopštumas ir simbolika verčia stabtelėti. Kitur švelniai skamba gelsvas trio: veltos vilnos rankinė, bateliai ir natūralaus šilko šalikas, dažytas natūraliomis gamtinėmis medžiagomis, medinių šaukštų koteliuose tebežaidžia gamtos išdaigos, kitur supasi keraminės „bobutės“, sužavi spiralinio pynimo krepšiai iš šaknų, spindi juvelyrika, stabtelėti priverčia spalvingi tapybos darbai, mezginiai, siuviniai…
Tardau B. Dapkienę – kas šioje parodoje kiek kitaip nei praėjusiose? Kokių perliukų iš savo skrynių ištraukė kūrėjai? Ar yra niuansų, kurie eilinio parodos lankytojo akiai mažiau pastebimi ir jį reikėtų niuktelėti, kad atkreiptų dėmesį?
Negailėdama gerų žodžių visiems kūrėjams, ji pasufleruoja: „Labai įdomus Roberto Žaliuko sprendimas su ,,nuo… iki“ gyvenimiška skulptūrine išraiška ,,Menas be melo“. O Jūratės Budrienės megztų drabužių kolekcija parodys, kiek kruopštaus indėlio įdėta ne tik darbui, bet ir modeliavimui.“
Parodą galima aplankyti iki balandžio vidurio. Uždarymas balandžio 16 d. 12 val.
Jūratės Budrienės stebuklingi virbalai
Rokiškietė Jūratė Budrienė polinkį į mezgimą vadina tiesiai šviesiai – priklausomybe, bet taip pat ir sielos atgaiva, be kurios negali išbūti nė dienos. Jaunystėje dėl perdėtos meilės mezgimui pradaigojo netgi mokslus, mat reikėdavo valandų valandas griežti smuiku, tačiau pirštai mieliau rinkdavosi ne instrumento stygas, o virbalus. Šį polinkį paveldėjo iš močiutės ir mamos. Dabar mezga sau, dukrai, anūkams, marčioms ir, kaip sako pati, mezginius skaičiuoja tūkstančiais, tačiau neparduoda nė vieno, geriau išdovanoja.
Pačiupinėjus parodoje eksponuojamas jos sukneles atrodo, kad šįkart tautodailininkai mus apgavo ir vietoje rankomis megztų drabužių tyliai pakišo mezgimo mašina numegztas sukneles – tokios smulkios, vienodai gulančios eilutės ir raštai. Jūratė juokiasi: „ׅNe jums vienai taip atrodo!“ Kalti virbalai ir darbštumas. Ji visą laiką mezga mamos virbalais, kuriuos tėvukas padarė iš dviračio stipinų. Su jais negali išsiskirti, nes jie labai plonučiai. Turi ir pirktinius, su valu, skirtus ypač platiems mezginiams, kada tenka užmesti iki 300 akių.
Pradėdama nežino, kaip pabaigs
Tautodailininkės vardas Jūratei suteiktas 2012 m. Debiutavo taip pat su mezginiais. „Mano arkliukas – megztos suknelės, paltukai. Daug metų dalyvauju folkloro ansamblyje „Gastauta“, man artimi liaudies papročiai, audinių raštai. Mezginiuose taip pat žavi paprastumas. Rūpi, kad rūbą galėčiau apsirengti ne tik per šventes, bet ir kasdien. Ilgą laiką nedalyvaudavau tautodailininkų parodose, nes vis prašydavo mezginių, margintų tautiniais raštais, o man norisi kažko kasdieniško“, – sako Jūratė.
Anksčiau ji glėbiais pirkdavo įvairius mezgimo žurnalus, bet juose išspausdinti raštai taip ir likdavo puslapiuose nepersikeldami į mezginius. Dėl to kaltas moters…. kūrybiškumas. Ji prisipažįsta negalinti tiksliai kopijuoti, pradėjusi vis kažką savo prideda, kyla naujų minčių ir visa, kas buvo suplanuota, keičia savo pavidalus. Tiesa, yra numezgusi draugėms jų pasirinktus modelius. „Bet tai ne mano“, – su liūdesio gaidele prasitaria Jūratė.
Geriausi siūlai – iš antrų rankų
Kodėl mezginiai tokie ploni, Jūratė turi paaiškinimą. Ji prisiminė, jog darbe ilgą laiką tekdavo šalti, pro medinius langus dvelkdavo vėsa, todėl gelbėdavo storesni rūbai. Tad ir mezginiai buvo stori. Tie laikai nutolo, medinius langus pakeitė sandarūs plastikiniai, tad labai norisi plonų, nes jie praktiškesni.
Moteris nustebina dar vienu pastebėjimu – patys geriausi siūlai yra „labdariniai“. Dėvėtų prekių parduotuvėje įsigyja megztų daiktų, juos išardo, siūlus paruošia, ir taip gimsta naujos suknelės iš labai plonų siūlų. Tik storesnius mezginius, pavyzdžiui, paltukus, Jūratė narplioja iš naujų.
Parodoje akį traukia žalia suknelė, sukomponuota iš keleto atspalvių. Jai siūlų parūpino Austrijoje gyvenanti dukra. Jūratė atskleidžia, kad su šiuo drabužiu teko pavargti, nes tie medvilniniai siūlai skirti ne megzti, o nerti, todėl sukasi. Teko pasirinkti tokį raštą, kuris nesuka mezginio į vieną pusę.
Jei ne draugės…
Beje, Jūratės darbai gana įdomiai pakliuvo į šią parodą. Už tai lankytojai turėtų dėkoti jos draugėms. Kai Rokiškio kultūros centre vyko „Gastautos“ jubiliejinis koncertas, fojė buvo eksponuojama ansamblio auksarankių darbų paroda. Po jos Jūratės draugės nesismulkino – eksponuojamas sukneles tiesiog atnešė į parodą. Apie kolegas kūrėjus: „Nesu išskirtinė, pamačius kitų darbus, sparneliai nusileidžia. Bet atsiranda dar didesnis azartas kurti.“
Robertas Žaliukas trumpai drūtai: apie meną be suvaržymų ir kompoziciją
– Ekspozicijos pabaigoje kukliai prie sienos prisišliejusi tūno Jūsų iš medžio sukurta kompozicija „Menas be melo“. Tačiau kol viską iš abiejų pusių apžiūrėsi, gerokai užtruksi. Ieškosi prasmių, detalių, šyptelėsi, nusistebėsi… Visko aprašyti neįmanoma, tad lankytojams paliekime intrigą. Visgi ar šioje kompozicijoje save pavaizdavote? Galbūt esate tas, kuris ant besisukančios kėdės kažką meistrauja?
– Aš tas, kur baleikoje maudosi. O tas, kur ant kėdės… Tarybiniais metais dalyvavau liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. Tas darbas taip ir negrįžo iš Maskvos. Tai padariau jo miniatiūrinę kopiją ir įkomponavau.
– Paaiškinkite, kodėl kompozicijoje 32 figūrėlės? Kokią prasmę turi skaičius?
– Taip išėjo… Laimingas skaičius (juokiasi).
–Kaip visi personažai – faraono galva, jautis, musmirės, kareiviai, besimylinčios poros, kipšiukai ir visi kiti – susirinko į krūvą?
– Susirinko stichiškai (juokiasi – aut. past.). Kai pradedi vieną darbą dirbti, kiti savaime išeina, net ir nenorom. Juos komponuoju, kad žiūrėtųsi, kad kompozicija būtų vizualiai išbaigta.
– Iššifruokite kompozicijos pavadinimą „Menas be melo“.
– Tai menas be suvaržymų. Kai ką šokiruoja nuogi žmonės, bet laisvajam pasauly tai normalu ir nesmerktina. Tai atviras menas.
– Jums tikriausiai būtų labai nuobodu kurti Rūpintojėlį ar šv. Agotą…
– Visiškai nenuobodu. Tokių skulptūrų esu padaręs ne vieną ir ne dvi.
– Kai kurie vidinę laisvę mėgstantys meniški žmonės vengia priklausyti Tautodailininkų sąjungai, nes nenori įsipareigojimų ir sako, jog kuria tada, kai jam pačiam norisi, o ne tada, kai to nori kiti. Toks pat laisvas žmogus atrodote ir Jūs. Visgi esate tautodailininkas…
– Drožti iš medžio pradėjau dar besimokydamas mokykloje. Kažkada dirbau Panevėžyje, „Tulpėje“ (suvenyrų gamybos įmonėje – aut. past.). Atėjo laikas, kai nebegalėjau dirbti masinėje gamyboje, norėjosi saviraiškos ir savarankiškumo. Todėl 1969 metais įstojau į Panevėžio liaudies meno draugiją (tačiau prieš tai dar dvejus metus reikėdavo būti kandidatu). Nuo to laiko kuriu ir dirbu savarankiškai. Tai hobis ir darbas viename.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia:
„Patirk čia…“ – 10 000 EUR
