– Pradėkim nuo vaikystės. Kurią mokyklą baigei? Kokie tavo geriausi prisiminimai iš laiko, praleisto gimtajame mieste?
– Baigiau tuometinę Juozo Tūbelio gimnaziją. Labai nuliūdau, kai sužinojau, kad mano mokykla neteko gimnazijos vardo ir liko progimnazija.
Iš mokyklos liko tik geriausi prisiminimai. Gerai mokiausi, pavyko suderinti mokslus ir sportą, aktyviai dirbome mokinių taryboje, turėjau daug gerų draugų ir bičiulių ne vien iš savo klasės.
Dabar man 29-eri, bet vis prisimenu mokyklą: kaip planuodavome veiklas, organizavome „Simpsonų“ žiūrėjimą per ilgąją pertrauką, kurdavome idėjas tarybos kambariuke. Kartais tekdavo pasinaudoti mokyklos prezidento privilegijomis, esu praleidęs kelias pamokas, bet nepiktnaudžiavau, žinojau, kad mokyklą privalau baigti gerais pažymiais.
– Ar pasiilgsti Rokiškio? Kas tave traukia atgal?
– Jaučiu nemažai sentimentų, juk čia užaugau, čia daug gražių prisiminimų. Kai grįžtu, man labai patinka pavaikščioti pro miestą, nukeliauti į „Blažinę“, kepyklėlę, nuvažiuoti iki „Velykalnio“, kur anksčiau gyvenau. Didžiausia motyvacija – aplankyti tėvus, tačiau Rokiškyje yra ir mano draugų. Kartais taip sutampa, iš Vilniaus grįžtame didesnė kompanija (ikipandeminiu metu), visi kur nors susitinkame ir gerai praleidžiame laiką. Be to, Rokiškyje visuomet einu pamėtyti į krepšį prie savo namų – netoli J. Tūbelio progimnazijos. Ten mane realu sutikti kokį savaitgalio vakarą.
– Kaip vaikinas iš Rokiškio atsidūrė sporto komentatoriaus kėdėje? Nuo ko prasidėjo tavo kelias?
– Viskas prasidėjo nuo Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) paskelbto komentatorių konkurso 2012 m. Nusiunčiau minutės trukmės rungtynių komentaro iškarpą. Nebuvau į viršų iškart šovęs vunderkindas, įdėjau daug darbo ir pastangų, kad prasimuščiau bent jau tame lygyje, į kurį pakliuvau.
Daug dirbdamas ir imdamas komentuoti viską, ką man siūlydavo (o siūlydavo daug skirtingų sporto šakų), pamažu tobulėjau ir išlavinau tam tikrą savo stilių ir, žinoma, automatišką žodžių bėrimą, nepasimetimą įvairiose situacijose. Perėjau per 20 skirtingų sporto šakų, kol supratau, kad nereikia mėtytis ir likau tik prie krepšinio, kurį komentuoju iki šiol.
Šiuo metu dirbu LRT televizijos „Eurolygos“ rungtynių komentatoriumi. Šį sezoną komentavau ir Panevėžio „Lietkabelio“ rungtynes Europos taurėje. Vedu „Eurolygos“ rungtynių televizijos laidą. Labai džiaugiuosi, kad pavyko užlipti iki šio laiptelio, kuris daugeliu atveju Lietuvoje yra aukščiausias.
– Kokių charakterio savybių reikia varžybų komentatoriui? Kas sunkiausia?
– Reikia nuolatinio domėjimosi sporto šaka, kurią komentuoji, nuolatinio susigaudymo aktualijose ir tinkamo įvykių vertinimo. Tai, manau, svarbiausia ir netgi atperka kai kuriuos trūkumus, tokius kaip balso tembras ar komentavimo maniera.
Kylant komentatoriaus karjeros laipteliais, buvo daug sunkių dalykų: varžybų krūvis, informacijos kiekis, pasitaikydavo kritikos, bet kai dirbi mėgstamą darbą, viskas nublanksta ir tiesiog eini į priekį.
Tobulėdamas išgirsti ir gerų žodžių, sulauki paplekšnojimų per petį tęsti darbus. Tai motyvuoja. Tai leidžia suprasti, kad eini teisingu keliu.
Tobulėjimui ribų nėra. Visada reikia mokytis naujų dalykų, nėra kada užriesti nosies. Garsiau už tave turi kalbėti tavo darbai, o ne tu pats – man patinka vadovautis šia filosofija. Žinau, kad turiu tęsti darbus, studijuoti informaciją, analizuoti rungtynes. Tik tuomet būsiu geresnis.
– Pakalbėkime apie herojus. Gal sutikai tokį žmogų savo darbe?
– Taip, sutikau, ir ne vieną. Kaip bebūtų, didžiausias herojus man – Jo Ekscelencija Valdas Adamkus. Mane žavi jo gyvenimo istorija, meilė Lietuvai, nepaisant buvimo per tūkstančius kilometrų nuo jos, atsidavimas sportui, darbui bei noras šviesti tautą, mokyti tolerancijos.
Esu kalbinęs V. Adamkų gyvai interviu „Žalgirio“ arenoje, keliskart telefonu, rinkdamas informaciją istorijai apie buvusį krepšininką, kai dirbau LRT žurnalistu.
– Kurių varžybų komentavimas tau sukėlė didžiausių emocijų?
– Didžiules emocijas sukelia tos rungtynės, kurių likimas sprendžiasi paskutinėmis akimirkomis. Nerealu buvo komentuoti žalgiriečių rungtynes praėjusių metų gruodžio pabaigoje, kai Marius Grigonis išplėšė pergalę paskutiniu metimu. Gaila, kad „Žalgirio“ arenoje tuo metu negalėjo lankytis sirgaliai, nes efektas būtų buvęs dešimteriopai didesnis.
Didžiulį įspūdį paliko ir Ball`ų šeimos rungtynių komentavimas anglų kalba užsienio auditorijai, abu su kolega sulaukėme didžiulio dėmesio. Internetu mus tiesiogiai stebėjo 200–300 tūkst. žiūrovų. Tai milžiniški skaičiai, o ir komentavimas angliškai buvo nauja patirtis.
– Nesi krepšininkų ūgio, ar tai nekliudo imant interviu?
– Ne, problemų nėra, nes visada gali pasijuokti iš to, kokie aukšti yra krepšininkai, o tu – žemas. Niekada nelaikiau to trūkumu ar kompleksu. Susigyvenau su tuo, o žmonės, matydami, kad tai man nesukelia problemų, to irgi nepastebi. Be to, beveik visi mano kolegos žurnalistai yra „žemiško“ ūgio, neišsiskiriu iš konteksto.
– Savo darbe turbūt neišvengi kuriozų, galbūt faktų painiojimo. Gal galėtum pasidalinti?
– Juokingiausi epizodai tie, kai supranti, kad nusišnekėjai arba supainiojai faktus. Yra buvę situacijų, kai teisingą faktą pataisau neteisingu, o tada… telieka atsigręžti ir galvoti, ką pasakei. Tokia ta darbo gyvame eteryje dalis.
Kai vedžiau LRT sporto žinias, tiesioginiame eteryje esu pasirodęs su veido kauke, kyšančia iš užpakalinės kišenės. Dar kokį mėnesį kolegos klausdavo, ar tikrai neturiu kur pasislėpęs kaukės ir vėl jos neišsitrauksiu…
– Virtualaus susitikimo su gimtojo miesto mokiniais metu prisižadėjai pakomentuoti plaukimo varžybas, vyksiančias Rokiškyje. Ar jau ruošiesi šiam atsakingam žingsniui?
– Esu komentavęs vienerias plaukimo varžybas Rokiškio baseine jo atidarymo proga, tad man tai ne naujiena. Ir televizijoje esu plaukimą komentavęs. Man ši sporto šaka labai patinka. Į Rokiškį visada smagu grįžti, tad prie gimtojo miesto prisidėsiu, kuo reikės. Jeigu žmonės norės – komentuosiu ir plaukimą, ir tinklinį, ir sūrių ridenimo į Rokiškio ežerą varžybas. Smagu būti savo miesto dalimi net ir gyvenant Vilniuje.
Pabaigai Ryčiui – keletas trumpų įdomių ir juokingų klausimų:
Geriausias visų laikų sportininkas?
Jeigu geriausią visų laikų sportininką apibrėžia tik pasiekimai, rinkčiausi plaukiką Michaelą Phelpsą. Geriausias krepšininkas Michaelas Jordanas, visai šalia jo – LeBronas Jamesas.
Varžybos ar sporto šaka, kurių niekada nekomentuotum?
Futbolas. Galiu žiūrėti futbolo rinktinių čempionatus per televiziją, bet komentuoti futbolo nemėgstu. Yra tekę tai daryti keliskart.
Kurio kontinento krepšininkai visgi geriausi?
Europiečiai žaidžia gražiausiai, amerikiečiai – geriausiai.
Mėgstamiausia laisvalaikio veikla?
Krepšinis, nes patinka varžytis ir kankinti savo kelius.
Gražiausia Rokiškio miesto vieta?
Rokiškio dvaras ir jo teritorija. Vieta, kur visada pirmiausia nusivežu svečius.
Ananasai ant picos. Taip ar ne?
Taip, dėl to nėra jokių problemų, nesuprantu, kodėl kitiems tai kelia pyktį.
Projektą iš dalies remia:
