Šį kartą lankėmės Kazliškio seniūnijoje, išsidėsčiusioje Nemunėlio upės pakrantėje. Seniūnijos centras nedidukas, tačiau net kelių dienų neužtektų susipažinti su aktyvia Kazliškio bendruomene, jos veikla.
Tvarka
Kazliškis mus pasitinka tvarka ir… gėlėmis: jos marguoja kiekvienoje sodyboje. Pačiame jo centre – medinė, geltona Šv. Mergelės Marijos bažnyčia. Vyresni pasakytų, jog ji – lyg kelrodė žvaigždė, o jaunimas – lyg navigacinė sistema: ją radęs, nebepasiklysi. Aplink šį statinį išsidėstę visi kaimelio visuomeniniai centrai: seniūnija, biblioteka, pradinė mokykla, kultūros namai. Tarsi bitutės zujome aplink šiuos, prieš šimtą metų statytus Dievo namus, tačiau vidun neužsukome: kazliškėnus užklupome besiruošiančius „Kazlėkinei“, skubėjome pajusti artėjančio įvykio nuotaiką. Ši nuotaikingas bendruomenės susiėjimas jau trečius metus rengiamas per Šv. Stepono atlaidus. „Gal dėl to ir išsipuošę visi kiemai?“ – klausiame Kazliškio seniūnijos seniūno Vytauto Spalgeno. „Žinoma, ne! Mes, kaip ir kitų seniūnijų žmonės, norime būti gražūs patys sau ir kitiems“, – smagiai atkirto jis. Ir tikrai: kaimelis – it romantiškas atvirukas: nubučiuotas saulės, pasidabinęs įvairiaspalvių gėlių girliandomis, jaukus ir savas.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Agnė Raščiūtė
