– Kas dar mūsų laukia rugsėjį?
– Rugsėjo programa žada daug stiprių įspūdžių ir emocijų – laukia išskirtiniai Lietuvos menininkų pasirodymai.
Jau rugsėjo 11 dieną 18 val. Rokiškio kultūros centro mažojoje salėje lauks ypatinga patirtis – „Kosmos Theatre“ vizualiai įspūdingas spektaklis apie XX a. menininką Jeaną Cocteau – kūrėją, kuris buvo poetas, režisierius, dailininkas, keliautojas ir siurrealizmo laikmečio simbolis. Sapniška kelionė per vieną dieną, virtusi viso gyvenimo atspindžiu, kviečia patirti Cocteau pasaulį per animaciją, šešėlių teatrą, objektus ir dirbtinio intelekto generuotą jo balsą bei veidą. Pagrindinį vaidmenį kuria „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota aktorė Airida Gintautaitė.
Rugsėjo 12 dieną 18 val. festivalio scena priklausys šokiui ir judesiui. Asmeniškas ir intymus šokio pasakojimas apie tai, ką paveldime, ką nešamės su savimi, ką galime išnarplioti ir permegzti iš naujo. Šiuolaikinio šokio kūrėja Giedrė Kirkilė kviečia į poetinę kelionę po savąjį „kraitį“ – patirtis, elgesio modelius, vidinius virsmus. Subtilus humoras, saviironija, preciziškas judesys ir stiprus emocinis ryšys su žiūrovu. Tai kūrinys kiekvienam, ieškančiam santykio su savimi ir savo istorija.
Po jo, 19 val., žiūrovų lauks Gabrielės Emily Aidulis judesio spektaklis „Kailis“, kviečiantis pasinerti į pojūčių pasaulį – ten, kur kūnas kalba be žodžių, o intuicija tampa vedliu. Įkvėptas posakių „jaučiuosi savame kailyje“ ir „neriuosi iš kailio“, kūrinys tyrinėja kūnišką tapatybę, būsenų virsmus ir tai, ką slepia mūsų judesys. Scenoje atsikartoja nėrimo veiksmas – kaip ritmas, kaip ramybė, kaip instinktyvi reakcija į neapibrėžtumą. „Kailis“ nesiekia paaiškinti, tik siūlo būti – stebėti, jausti, prisiminti tai, ką kūnas visada žinojo.
Rugsėjo 13 dieną 20 val. festivalis įsikurs neįprastoje erdvėje – jaukiame miesto restorane „Pesto“. Čia bus pristatytas intriguojantis režisieriaus Gildo Aleksos spektaklis „Make Love“ – drąsus ir atviras pasakojimas apie seksą, malonumą ir intymumą. Šiame kūrinyje laužomi gėdos barjerai, kviečiama kalbėti apie tai, kas paprastai nutylima.
„Mūsų tikslas – kad kiekvienas rastų kažką netikėto ir gal net šiek tiek išmušančio iš komforto zonos“.
Šiuolaikinis menas neturi būti prabanga – jis turi būti gyvas, artimas ir kalbantis šiandienos kalba.
– Perskaičius afišą akivaizdu, kad bus tikrai kokybiškas teatras. Kaip jums pavyksta prisikviesti „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojus ir parodyti mums tai nemokamai?
– Festivalis „ArtRo“ nėra naujas – jis išaugo iš 2017–2022 metais sėkmingai vykusio tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio STARTAS. Atsinaujinęs festivalis tęsiasi nauju vardu – „ArtRo Festival & Residency“. Labai džiaugiamės, kad mūsų festivalis jau yra pelnęs pripažinimą ir gali pakviesti aukščiausio lygio menininkus tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos.
„Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojai atvyksta ne todėl, kad čia yra didelė salė ar techninės galimybės – jie čia, nes vertina festivalio idėją, bendruomenę ir nuoširdų ryšį su publika. Labai padeda ir tai, kad turime stiprią komandą, gerus ryšius su menininkais bei kultūros organizacijomis. Nuo pat pradžių dirbome iš idėjos, iš tikėjimo, kad šiuolaikinis menas priklauso ne tik didmiesčiams. Ir menininkai tai jaučia. Dauguma festivalio pasirodymų yra nemokami, nes mums labai yra svarbu prieinamumas. Šiuolaikinis menas neturi būti prabanga – jis turi būti gyvas, artimas ir kalbantis šiandienos kalba.
Tik reikia duoti galimybę susitikti su menu, kuris nebūtinai visada aiškus, bet dažnai labai jautriai paliečia.
– Šiek tiek papasakokite apie jau ne pirmus metus organizuojamo šiuolaikinio meno festivalio pradžią. Kaip ir kodėl jis prasidėjo? Ar tokiam mažam miestui kaip Rokiškis išvis rūpi „kitoks“ menas?
– Kaip jau minėjau, festivalis nėra naujas. Nuo pat pradžių, kai kartu su Pauliumi Prieveliu 2017 metais pradėjome organizuoti festivalį STARTAS, mums buvo svarbu, kad tai nebūtų tik mažas eksperimentas. Norėjome, jog Rokiškio žiūrovai turėtų galimybę pažinti šiuolaikinį meną, jo formas ir idėjas, pažinti ne tik tai, kas vyksta Lietuvoje, bet ir tai, kas vyksta užsienio meno lauke. Mes visada tikėjome ir tikime, kad Rokiškis turi teisę į kokybišką kultūrą. Ir jau po pirmųjų pasirodymų supratom – žmonėms tai rūpi, jiems yra įdomu ir reikalinga. Tik reikia duoti galimybę susitikti su menu, kuris nebūtinai visada aiškus, bet dažnai labai jautriai paliečia. Festivalis gimė iš noro kurti ne tik renginį, bet ir erdvę klausimams, emocijoms, net nesutarimams – tai ir yra šiuolaikinio meno esmė.
Miestas mažas, bet čia gyvena smalsūs, jautrūs žmonės. Kai matai, kaip po spektaklio žmonės diskutuoja aikštėje, salėje, kai močiutė prieina ir sako: „Ne viską supratau, bet buvo labai gražu.“ Tada supranti, kad toks menas Rokiškyje ne tik reikalingas, bet ir laukiamas.
„Diletantas“
Rugsėjo 11 dieną 18 valandą Rokiškio kultūros centre, mažojoje salėje, viešės meną, mokslą ir technologijas jungiančio „Kosmos Theatre“ spektaklis „Diletantas“ (susapnavęs Angelą). „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanoto režisieriaus Žilvino Vingelio vizijoje prieš žiūrovo akis veriasi intriguojanti Jeano Cocteau – žymaus XX a. prancūzų tarpdisciplininio menininko portretas. Už šį vaidmenį aktorė Airida Gintautaitė kritikų buvo išrinkta viena geriausių sezono aktorių. Bet kai kuriuos menininko asmenybės bruožus spektaklyje atkurti padėjo dirbtinis intelektas.
„Mane žavi XX a. pradžios laikotarpis, kai meno pasaulyje vyko revoliuciniai pokyčiai. Tai buvo laikas, kai formavosi impresionizmas, kubizmas, dadaizmas, siurrealizmas, kai muzika, dailė ir literatūra keitėsi neįtikėtinu greičiu. Andre Bretonas, Erikas Satie, Guillaume Apollinaire, Amedeo Modigliani – visi jie buvo toje pačioje menininkų terpėje, o Jeanas Cocteau buvo šio pasaulio dalis, nors iki galo ir nepriklausė nė vienai meno krypčiai. Šiandien mes taip pat stebime grynų formų, ribų mene ištirpimą. Daugelis spektaklių teatre jungia šokį, medijas, lėlių teatrą, kitus elementus. Dėl šių paralelių tarp J. Cocteau laikmečio ir mūsų šiandieninio pasaulio, kilo noras diskutuoti apie tai, koks turi būti šios realybės kontekste menininkai, kokie esame mes“, – sako režisierius. Kiek anksčiau Vilniaus mažajame teatre pastatęs J. Cocteau pjesę „Orfėjas“, Ž. Vingelis sako nesutalpinęs visų jį dominusių temų į vieną spektaklį, ir taip gimė „Diletantas“, kurio pagrindine medžiaga ir epicentru tapo pats kontraversiškasis J. Cocteau.
Jis buvo Igorio Stravinskio, Marcelio Prousto, Nobelio premijos laureato André Gido, Pablo Picasso draugas. Ir nepailstantis kūrėjas: kino režisierius, teatro dramaturgas, poetas, bokso vadybininkas, pianistas, keliautojas, skulptorius, dailininkas, siejamas su dadaizmo ir siurrealizmo judėjimais, tačiau niekur iki galo nepritapęs. Interpretuodami jo kūrybinį kelią ir biografiją, spektaklio kūrėjai ieškojo netiesioginių sąsajų, paralelių, poetinių paradoksų, kurie įsteigtų simbolinę giminystę tarp už kūrinio ribų nieko bendro neturinčių temų, vaizdinių ir simbolių. Pagrindiniu spektaklio akcentu tapo XX a. pradžios teatro stilius, primenantis modernistinio kabareto aplinką – nuo senamadiško skelbimo stulpo gatvėje iki mechanizuotos scenografijos transformacijų. Pagrindinė komunikacija su žiūrovu spektaklyje vyksta vaizdų, garsinių manipuliacijų, lėlių, objektų ir šešėlių teatro atmosferos kūrimo pagalba.
Nors žiūrint spektaklį nematysite dirbtinio intelekto, vien šešėlio scenoje jis naudotas net tris kartus. Remiantis J. Cocteau fotonuotraukomis dirbtinis intelektas padėjo atkurti trimatį J. Cocteau kūno ir veido modelį. Jis naudotas ir iš įrašų atkuriant J. Cocteau „balso kaukę“. Ir netgi pats turinys šioje scenoje pasiūlytas dirbtinio intelekto – vyksta aktorės ir J. Cocteau dvasios dialogas, kuriame skamba kūrybinės komandos pačiam J. Cocteau užduoti klausimai.
Sapnišką ir hipnotizuojantį menininko pasaulio vaizdinį spektaklyje kuria aktorė Airida Gintautaitė, žinoma iš Oskaro Koršunovo, Lietuvos nacionalinio dramos teatrų spektaklių, už šį vaidmenį nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Pasak teatro kritikų, fantasmagoriškai elegantiška A. Gintautaitės judesių ir mimikų raiška spektaklyje „Diletantas“ tiksliai perteikia Cocteau minties plastiškumą ir sustiprina spektaklyje kuriamos vizijos poveikį.
Aktorė beveik nekalba scenoje. Vietoj to naudojamas J. Cocteau eilėraščių ir romanų ištraukas pateikiantį užkadrinį balsą, kuris nepriklauso scenoje matomam aktoriui ir tampa viena iš medijų – lygiavertė šviesoms, muzikai ar vaizdo projekcijoms. Tai nėra pagrindinis komunikacijos būdas, o greičiau papildantis ir praplečiantis spektaklio erdvę elementas.
Pasaulinė spektaklio premjera įvyko 2024 metų gegužės 29 dieną tarptautiniame vizualinio ir lėlių teatro festivalyje FIMFA Lisabonoje (Portugalija), Lietuvoje spektaklis pristatytas tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ ir tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviško teatro vitrinoje. Pastarojo tarptautinė žiuri komisija negailėjo spektakliui komplimentų ir išskyrė jo sodrią magiją, kurios taip trūksta šiandieniniame teatre.
„Kosmos Theatre“ – nuo 2020 metų veikiantis vizualinių eksperimentų teatras, subūręs jaunus teatro, garso, video ir vaizdo menininkus, programuotojus, filosofus bei įvairių sričių mokslininkus ir vystantis eksperimentinio vizualinio teatro sklaidą Lietuvoje. KOSMOS THEATRE pavadinimas kilo iš sen. graik. žodžio κόσμος, reiškiančio aplink egzistuojančią neregimą harmoningą tvarką, esančią virš mūsų suvokimo ribų. ,,Kosmos Theatre“ vadovaujasi savo veiklos manifeste išskirtais veiklos prioritetais: tai nedaiktiškos tikrovės, sapnų, vizijų bei įvairių pseudo-realybių (virtuali, papildyta, internetinė ir kt.) tyrinėjimas; mokslo ir meno sąjunga turinyje ir formoje – teatras bendradarbiauja su įvairių sričių mokslininkais, konsultuojasi dėl pasirenkamų temų, ieško naujų meninės kalbos formatų bei pateikimo būdų. Pagrindinis teatro prioritetas – tarpdisciplininių, tarpsritinių, intermedialių, skirtingas teatro rūšis apimančių audiovizualinių meno projektų iniciavimas ir kūrimas. „KOSMOS THEATRE”, siekia tapti Europoje lyderiaujančiu meno-technologijų („Art-Tech“) spiečiumi, kuriame gimsta globaliai vertinami meno kūriniai. Teatras organizuoja gatvės teatro dirbtuves, rengia kasmetinį projektą – vizualinio teatro dirbtuves „Kosmos LAB“.
Pandemijos laikotarpiu „Kosmos“ teatro kūrybinė grupė buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už pirmą internetinį spektaklį Lietuvoje „#Protestas“.
„Kosmos“ kūrėjai ir toliau ieško naujų teatrinės minties pateikimo būdų bei santykio, kuris mažintų atotrūkį tarp teatro ir šiuolaikinių technologijų bei šiuolaikinio žmogaus. „Kosmonautai“ tiki, kad jų kūryba sudomins net teatrą užmiršusius ar juo nusivylusius žiūrovus.
Audiovizualinis monospektaklis „Diletantas (susapnavęs Angelą)“
Trukmė: 50 min .
Rekomenduojamas amžius: 12+
Režisierius ir dramaturgas Žilvinas Vingelis
Vaidina Airida Gintautaitė
Dailininkė Neringa Keršulytė
Kompozitorius Andrius Šiurys
Videomenininkas Tomas Stonys
Inžinierius Deividas Dzikevičius
Šviesų dailininkas Vilius Vilutis
Lėlių choreografas Eugenijus Slavinskas
Prodiuseris Darius Vizbaras
