Parodos organizatoriai ir rokiškėnai dalyviai. Jos pagrindinis organizatorius – Vilniaus krašto tautodailininkų – meno kūrėjų ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrija, kurios vadovė Ramutė Kraujalienė. Krašto muziejaus nuotr.

Šeštoji

Parodų, skirtų mamos garbei, globėjas, kurio dėka Monika Bičiūnienė tapo atradimu pasauliui, garsus dailininkas Rimas Zigmas Bičiūnas. Krašto muziejaus nuotr.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrija ir Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija šeštą kartą organizavo respublikinę primityviosios tapybos parodą. Jis skirta Rokiškio krašto garbės pilietei Monikai Bičiūnienei (1910–2009) atminti ir premijai laimėti. Svarbiausias premijas skyrė Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija, Lietuvos kultūros taryba, dvi asmenines – parodos globėjas, Rokiškio krašto garbės pilietis, M. Bičiūnienės sūnus, dailininkas Rimas Zigmas Bičiūnas, padėjęs jos talentui atsiskleisti, kai mama jau buvo brandaus amžiaus.

Šeštoji konkursinė paroda surengta Rokiškio krašto muziejuje. Kelis mėnesius buvo galima pamatyti geriausia, ką Lietuva turi primityviojoj tapyboj. O tai, kad turi, liudijo 203 paveikslai, kuriuos nutapė 57 autoriai.

Komisija, kurios pirmininkė menotyros daktarė Nijolė Tumėnienė, pirmąją premiją šiemet skyrė Reginai Juodžbalienei iš Kauno rajono, antrąją – Anelei Araminienei iš Utenos rajono, trečiąją – Sauliui Maziliauskui iš Kauno rajono.  R. Z. Bičiūno premija  atiteko vilnietei Virginijai Guršnienei ir mūsiškei Rokiškio krašto muziejaus emeritei, tautodailininkei Marytei Mieliauskienei.

Rokiškėnų darbai: Marytės Mieliauskienės (iš kairės), Aldonos Giedros, Aleksandro Spundzevičiaus. Krašto muziejaus nuotr.

 

Dr. Nijolė Tumėnienė apie mūsų Moniką Bičiūnienę, kurios vardas žinomas pasaulyje

„Prabėgo penkiolika metų po M. Bičiūnienės mirties. Kažin ar užaugo Lietuvoje tautodailininkų tapytojų, kurie pranoktų M. Bičiūnienės talentą. Kodėl ją galime vadinti lietuvių tautodailės klasike? Tikriausiai dėl to, kad jos gyvenimo būdas buvo itin tampriai susietas su lietuvių etnine kultūra: kasdien buvo dainuojamos liaudies dainos, anūkams iš atminties buvo sekamos pasakos, o kaimo jaunimas susirinkęs į vakarones su ūpu liaudies šokius šoko. Dabar liaudies dainas dainuoja ir šokius šoka folkloro ansambliai scenoje, o žmonės daugiau žiūri ir klauso, nei kartu pritaria. Šiuolaikinis išsilavinimas sunkiai bedera su naivumu ir nuoširdumu. Liaudies kultūros estetika lėtai traukiasi iš mūsų kasdienybės. Todėl pakito ir liaudies menas. Šiandien niekas negalėtų nubrėžti aiškios ribos tarp liaudies meno ir profesionaliosios dailės, o dar sunkiau ją atskirti nuo mėgėjų meno. Šalyje veikia daug meno mėgėjų būrelių, kuriuose galima įgyti meno žinių apie profesionalią dailę, bet to nepasakysi apie liaudies meno patirties perdavą. Tačiau ir taip besimokydami net amato įgūdžių galime neįgyti, o tik grybštelti paviršinių žinių apie dailę, apie jos neribotą, neretai kultūriškai išvietintą ir tradicijos nevertinančią fantaziją. O juk asmenybės meninė ir dvasinė branda, gyvenimo prasmės ir darnos paieškos itin svarbios tautodailėje, nežiūrint aplinkos ir laikmečio poveikio. Paskutinė Dainų šventės liaudies dailės paroda parodė, kad net ir technologinis amato meistriškumas bei tradicija, kodiniai vaizdiniai nebėra aukščiausia vertybė ir atrankos kriterijus. Todėl tapybos plėtra susiduria su nemenkais iššūkiais, nes ji turėtų būti vertinama aukštesniais meno kriterijais – ne vien mokėjimu tapyti iš natūros ar stebinti netikėta fantazija, bet ir remtis gamtos bei dvasios ekologijos pasaulėjauta, puoselėti žmogiško artumo, šilumos ir gyvenimo pilnatvės siekius bei vaizdinių paprotinį simboliškumą bei kultūrinius estetinius archetipus, kurių šaknys driekiasi į mitologinę pasaulėžiūrą.

Tokia mums iškyla išskirtinė M.  Bičiūnienės kūrybinė asmenybė, kuri išsaugojo savo paveiksluose tautinę dvasią ir liaudies meno primityvų, naivų pobūdį. Jos paveikslai mums svarbūs kaip liaudies buities, papročių ir kultūros liudytojai. Juose įkūnytas stiprus lyriškas lietuviško kaimo žmogaus ryšys su gamta, su augalija, su naminiais gyvulėliais ir paukščiais, nuoširdūs, atviri žmonių tarpusavio santykiai, šeimos ir kalendoriniai papročiai bei visa tai, ką mes jaučiame liaudies muzikoje ir dainose. Tai gerumo ir kilnumo siekis bei poetiškas santykis su aplinka. Neatsitiktinai M. Bičiūnienės tapybą ankstesnėje parodoje Rokiškyje buvau pavadinusi „Rojus žemėje“. Tautodailininkei gyvai esant, jos tapyba buvo populiari. Ji buvo eksponuojama ne vien Lietuvoje, bet ir kituose Europos miestuose: Belgijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir JAV.  Jos vardas įrašytas į Pasaulio naiviojo meno enciklopediją, kuri buvo išleista Londone 1984 metais.

M. Bičiūnienė yra tarsi tiltas, jungiantis senąją liaudies tapybos tradiciją su nūdiena. Jos talento dėka liaudiškų religinių paveikslų, maldos namų sienų, architektūros ir baldų (ypač kraitinių skrynių, langinių) tapybos tradicija įgijo naują proveržį į šiuolaikinę molbertinę liaudies tapybą, kupiną jausmingumo ir turtingų vaizdinių: gamtos ir gyvenviečių, papročių, švenčių ir darbų peizažų bei scenų.“

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: