Jau pirmasis šios didžiausios Obelių šventės renginys, Elenos Zalogaitės parodos atidarymas ir atminimo vakaras, Laisvės kovų istorijos muziejuje penktadienį buvo apie jas. Ir apie muzikę, dailininkę, kūrėją, kuriai, kaip jau kitą dieną pakalbintas dailininkas Rimvydas Pupelis sakė, per siauri buvo bet kokie rėmai – mėgėjiškos ar profesionalios dailės, pedagogikos, kurioje jos nuopelnai sunkiai išmatuojami, net gyvenimo, laužiusio bet kokias konvencines ribas. Dailė, muzika, poezija, istorija tą valandą bylojo amžinybės kalba.
Šeštadienį gausus būrys obeliečių susirinko susitikti su Kauno Nacionalinio dramos teatro aktoriumi, Auksinio scenos kryžiaus laureatu Sauliumi Čiučeliu. Nors juokauta apie klasės susitikimą (aktorių visi čia puikiai pamena ne tik mokykloje), net susitikimą vedė Sauliaus klasės draugė, dabar dirbanti Obelių miesto bibliotekoje, Aurelija Tavoraitė, bet svarbiausia buvo ne tie neišvengiami gimtinėje sveikinimai ir linkėjimai, o atsivėrimai apie kūrybą, kelio pradžią, tikslo siekimą ir poezija – Vytauto Mačernio, Bernardo Brazdžionio, Sigito Parulskio eilėraščiai, kurie, kaip prisipažino pats aktorius, svarbūs tuo, kad nukelia į vaikystę, į Obelius.
Ir Rokiškio R. Lymano muzikos mokyklos simfoninio orkestro koncertas sekmadienį po šv. Mišių. Stebuklas, nutikęs jau ne pirmą kartą (Obeliuose – pirmą) ir ne paskutinį. Stebuklas, kurio verta laukti. Ir dirigentas Justinas Mačys, ir visas orkestras mėgaujasi tuo, ką daro, tiesiog maudosi muzikoje, nepasiduoda pagundai siekti populiarumo, o ne meistrystės ir paperka nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Kai kas pasakys: o kur didysis koncertas, o kur varžybos, o kur kermošius, o kur visa kita? Bet juk visa tai būna ir kitų miestų bei mietelių šventėse, o aukštųjų akimirkų, palypėjimų siela kiek aukščiau ne taip dažnai pasitaiko.
Norint galima ir „Obelinėje“ rasti problemų. Kad ir tai, jog pagrindinis šventės koncertas buvo mokamas. Bet ar kas paskaičiavo, kiek darbo tenka įdėti visai tai organizuojant ar kiek jėgų bei energijos kainavo pakeisti susirgusį Kastytį Kerbedį (vakaro „vinį“!) Edgaru Lubiu-Amberlaifu?
Tad dar kartą ačiū „Obelinei“, kad ji yra. Ir kad stiebiasi aukštyn.
Eligijaus Daugnoros, Kęstučio Kadūno, bendruomenės nuotr.
