Gal ir teisus Krašto muziejaus istorikas Giedrius Kujelis, vis pasipiktinantis, kad lietuviai pernelyg sureikšmina savo valstietiškąją kultūrą, tarsi nustumdami į šalį ir ne tokiomis svarbiomis laikydami bajoriškąją ar kitų čia gyvenusių bei gyvenančių tautų kultūras, kurios sudaro ir Lietuvos savastį, dirba jai ir augina valstybę. Vien todėl Mykolas Riomeris yra tarsi jungtis tarp šiuolaikinės Lietuvos ir Abiejų Tautų Respublikos.
Panašiai yra ir su Bagdoniškio dvaru, nuo XVIII amžiaus pabaigos priklausiusiu Riomerių giminei. Šis dvaras mena ne tik šimtmečių istoriją. Pas Mykolą Riomerį Bagdoniškyje, galima drąsiai teigti, lankėsi kone kiekvienas žymesnis XX a. pirmosios pusės Lietuvos teisininkas, čia pas profesorių egzaminų laikyti atvažiuodavo Vytauto Didžiojo Universiteto studentai, čia lankėsi daugybė kultūros žmonių, visuomenės veikėjų. Vien tai galėtų tapti priežastimi ne tik įtraukti šį dvarą į saugomų ir globojamų objektų sąrašą, ne tik prisidėti tvarkant bei rekonstruojant dvaro trobesius, bet ir labiau integruojant jį į mūsų kultūros lauką.
Jau prieš beveik dešimtmetį „Gimtasis Rokiškis“ rašė apie varganą dvaro būklę, apie griūvančias sienas. Nuo to laiko nedaug kas pasikeitė. Tiesa, aplinka tvarkoma, vejos šienaujamos, kiek tik šeimininkai pajėgia, bet be visuomenės rūpesčio rimčiau kažkas vargu ar pajudės.
1993 metais nuosavybės teises į Bagdoniškio dvarą atgavo trys Mykolo Riomerio dukros: Jadvyga Vitkauskienė, Konstancija Romerytė ir Žarmena Zakarevičienė. 2013 m. du pagrindinius dvaro pastatus ir dalį žemės jos pardavė Kriaunų krašto ūkininkui Antanui Kazlauskui, kuris joms ir iki tol padėjo tvarkytis apleistoje dvarvietėje.
Antanas ir dabar su nuoskauda balse pasakoja, kiek sykių valdžios atstovai žadėjo jam padėti sutvarkyti pastatus ir kaskart tų pažadų netesėdavo, nors iš jų tereikėdavo ne pinigų, ne darbininkų, o tik vieno ar kito parašo ant parengtų dokumentų.
Dabar dvaro gyvybę palaiko visuomenininkai – Kriaunų bendruomenė, Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas, vadovaujamas Leonardo Šablinsko, Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka. Tai jie jau kelinti metai gegužės viduryje organizuoja gimtadienio pusryčius pas profesorių Mykolą Riomerį. Juose šiemet buvo skaitomi profesoriaus dienoraščiai. Tie skaitymai ir pusryčių bendravimas kai kam virto tikru atradimu. Kamajų „Galukiemio“ geroji dvasia Daiva Mickūnienė, kurios vyras Henrikas yra tolimas profesoriaus giminaitis, tuomet džiaugėsi, jog tarp dvare išlikusių nuotraukų rado jo prosenelių atvaizdus. Per tuos pusryčius sutarta nelaukti kitų metų ir Bagdoniškio dvare susitikti dar šiemet.
Toks susitikimas, pavadintas sambūriu „Mykolo Riomerio idėjų šviesoje“, ir įvyko praėjusį savaitgalį. Be didelės reklamos, be pompastikos be viešai deklaruojamų taurių tikslų. Pirmą kartą apsilankiusieji dvare, tokie, kaip šių eilučių autorius, aikčiodami ir stebėdamiesi apvaikščiojo visus dvaro pašalius, jausdamiesi kaip tame Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Tie, kas Bagdoniškyje lankėsi nebe pirmąkart, džiaugėsi, kad aplinka gražėja, kad Antanas pamažu tvarkosi ir gražina dvarą. Ir nors pats didysis dvaro pastatas dar atrodo gana apleistas, kiekvienas jame mato daugiau galimybes negu problemas.
Jaunasis istorikas Kostas Malakauskas, dabar vadovaujantis Kupiškio muziejui, susirinkusiems plačiau papasakojo apie Mykolo Riomerio asmenybę, apie jį į darbą Lietuvai pakreipusį knygnešį, pedagogą, visuomenės veikėją Juozą Petrulį (1876–1958). M. Riomeris apie J. Petrulį yra sakęs, jog „jo žodžiai, jo asmuo padarė į mane giliausią įspūdį. Gal todėl, kad tas, ką jis man kalbėjo, buvo paslėpta mano sielos gilumoje“.
Muziejininkė Violeta Aleknienė kalbėjo apie M. Riomerio ir kunigo Jono Katelės ryšius. Nėra daug liudijimų apie jų asmeninius ryšius, bet profesorius savo dienoraščiuose labai vertina kunigo ir švietėjo veiklą, o Vytautas Bičiūnas J. Katelei skirtoje biografinėje knygoje teigia, kad pas jį Panemunėlio klebonijoje M. Riomeris, kaip ir nemaža dalis ano meto šviesuomenės, lankėsi. Dar daugiau juos vienija požiūris į krašto švietimą ir kultūrą.
Istorikas Rimantas Miknys, tyrinėjantis M. Riomerio kūrybinį palikimą ir rengęs jo dienoraščius leidybai, pabrėžė ne tik profesoriaus ir J. Katelės ryšius, bet ir jų abiejų ryšį su mumis. Šios dvi asmenybės leidžia mums pažvelgti į save, gilintis į savo gyvenimą ir veikimą. Ir buvimas šioje Riomerio žemėja leidžia ne tik mąstyti apie tai, bet ir gyvai pajusti.
Kalbėta ir apie ateities planus puoselėjant M. Riomerio palikimą. Jau galvojama ir daromi žygiai 2030 metus, kai bus minimos 150-osios Mykolo Riomerio gimimo metinės, paskelbti jo metais.
Šimtamečių medžių šešėlyje vaišinantis duona, sūriu, medumi ir kitomis gėrybėmis dar daug šnekėta ir apie Riomerį, ir apie kitas svarbias šio krašto asmenybes, ir apie atgimstančius dvarus. Ir tose kalbose jautėsi tikėjimas, jog ir Bagdoniškio dvaras dar bus gražesnis, geresnis. Nes jis svarbus ir reikšmingas. Bent jau gali toks būti. Ir ne tik susirinkusiems.
