Metraštininkė
Tad į Ragelius nuvažiavau dar išvakarėse, kai buvo pinami ąžuolo lapų vainikai bažnyčiai puošti, kabinami kaspinai, ruošiami baldakimai ir kitaip ruošiamasi didžiajai iškilmei. Bažnyčios tvarkytoja, varpininkė, jos istorijos rinkėja ir vienas svarbiausių visomis prasmėmis Ragelių žmonių Zita Sargūnienė pasitiko kaip laukiamiausią svečią ir su dideliausiu pasididžiavimu puolė pasakoti ne tik apie bažnyčią, bet ir apie visą Ragelių istoriją, kurios metraštininke ji yra jau kone pusšimtį metų, dar nuo tų laikų, kai dirbo šio kaimo bibliotekoje.
Kai ištraukia aplankus su surinkta ir iš visur sulasiota istorine medžiaga, tvarkinga rašysena surašytus (kompiuterio namie neturi, o atiduoti kam nors visa surinkta nėra kada), negali atsistebėti ne tik tuo, kokia turtinga ta Ragelių istorija, bet ir pačios Zitos energija. Ji jau sako, jog sunku vienai visus darbus nudirbti, daug sveikatos reikia varpu skambinti, švarai ir tvarkai bažnyčioje palaikyti, bet balse girdėti pasididžiavimas tuo, kad yra reikalinga.
Pasakojant apie bažnyčios istoriją pačiai Zitai tų surinktų ir surašytų aplankų atsiversti nė nereikia. Visos pavardės, datos, visų 33 Ragelių bažnyčios kunigų ir dar ankstesnių, kunigavusių čia buvusioje koplyčioje, ne tik vardas, bet ir kiekvienas nuopelnas parapijai ir kaimui jos atmintyje stipriai nugulęs, taip ir laukia ištariamas, paminimas, pasidžiaugiamas.
Svarbesni istorijos faktai
Viskam, ką kruopščioji Zita tądien ir per pačią iškilmę suminėjo, kelių laikraščių neužtektų, tad keletas svarbesnių tos istorijos faktų.
Dabartinė Ragelių bažnyčia stovi buvusiose kapinėse, kuriose esanti Tyzenhauzų statyta medinė koplyčia minima jau 1688 metais, nors tuomet Rageliai priklausė Obelių parapijai. Ta koplyčia (greičiausiai, kelis kartus perstatyta) minima ir 1800 metais, kai leista joje laikyti pamaldas. 1837 metais jai paskiriamas ir nuolatinis kunigas Gedaševičius, kuris tais pačiais metais toje pat vietoje pastatė pirmąją bažnyčią. Nedidelė ji buvo, dengta šiaudiniu stogu, neturint vargonų mišioms grota net armonika, bet gauti vargonai, priešais bažnyčią netrukus pastatyta ir varpinė.
Anuomet aplink Ragelius gyveno apie tūkstantį katalikų, tad mažai bažnytėlei nesutalpinant visų norinčių, radosi reikalas ją plėsti. Tik kad caro valdžia naujas bažnyčias statyti draudė. Tuomet dažnai buvo imamasi gudrybės statyti naujas šventoves prisidengiant senųjų remontu. 1874 metais paskirtas Ragelių klebonu kunigas Gulbinas taip ir pasielgė, ir jau 1875 metais liepos 4 d. dabartinė bažnyčia, gerokai pailginta, paaukštinta, jau su grindimis ir lenktomis lubomis, apkalta lentelėmis iš vidaus bei išorės, buvo pašventinta. Visi šie darbai kainavo 1480 rublių ir 60 kapeikų – didžiulius tiems laikams pinigus.
Graži savo paprastumu ir kukliu puošnumu Ragelių bažnyčia. Liaudiškų architektūros formų, prie kurių pritiko ir iki pat 1930 metų buvęs šiaudinis stogas, lengvais ažūriniais raštais puošta varpinė. Iš žymesnių kunigų, ilgiau ar trumpiau dirbusių Rageliuose, paminėtini knygnešys ir lietuvybės gaivintojas Stanislovas Stakelė (1911–1914), Juozapas Matelionis (1932–1935), Jurgis Šimonėlis (1934–1940), tapęs pirmuoju Ragelių parapijos, sudarytos 1936 m., klebonu.
Zita Sargūnienė čia mane pataisytų ir lieptų suminėti visus 33 kunigus ir klebonus, bet paminėsiu du pastaruosius – 30 metų (1991–2021) parapiją administravusį kunigą Leoną Lindą ir dabartinį parapijos administratorių Kamajų kleboną Egidijų Vijeikį, kurių gerus darbus ir rūpestį rageliečiai itin vertina.
Puošnūs
Na, o patys Grūšninės atlaidai ir kermošius man pasirodė stebėtinai panašūs į tą jubiliejų mininčią bažnyčią. Puošnūs, sausakimšoje bažnyčioje, į kurią, kaip senais laikais netilpo visi norintys, nors dabar mišios joje aukojamos tik kas antrą sekmadienį, pagerbti paties vyskupo Lino Vodopjanovo OFM, su gražiomis Rokiškio Šv. Mato evangelisto bažnyčios vargonininko Justino Šapolos ir jo vadovaujamo choro giesmėmis, Juditos Leitaitės ir jos dukters smuikininkės Paulinos dainomis bei giesmėmis, kurias pabaigoje dainavo visa bažnyčia.
Visa tai puošmenos, o forma vis tiek liaudiška – jokių didesniems miesteliams įprastų didelių scenų su visomis spalvomis blykčiojančiais prožektoriais, tik palapinė pastatyta koncertuojantiems muzikantams. Itin gausus įvairių prekeivių kermošius ir turtingai nukrauti stalai – jei kiti tenkinasi viena kilnojama krosnimi, ant kurios verda košė, šiupinys ar žuvienė, tai Rageliuose tokios krosnys stovėjo net trys. Galėjai ragauti, skanauti net savo šaukšto neatsinešęs. Į Ragelius atvažiavęs ir paprastą dieną alkanas neišvažiuosi, o per Grūšninę juo labiau.
Ir aš ten buvau, akis ir ausis ganiau, šio be to ragavau, per barzdą, kaip sakoma, varvėjo… Bet pabaigos nesulaukiau, visa tai apsakyti kitiems skubėjau.
Niekad gal ir nebus tokie, kaip kiti
Tiesa, iškilmės išvakarėse aplankęs Zitą Sargūnienę dar užsukau į biblioteką paklausti, kuo rageliečiai kasdien gyvena. Keista ta Ragelių biblioteka – įsikūrusi buvusioje parduotuvėje. Kitur atvirkščiai būna, vietoj bibliotekų parduotuvės kuriasi, o Rageliai niekad gal ir nebus tokie, kaip kiti. Bibliotekininkė Diana Grižaitė, užsiminus apie tai, tik nusijuokė, kad kartais prašalaičiai užsuka alaus ieškodami, bet vietiniai seniai pripratę. Biblioteka šalia bažnyčios, jas skiria tik mūrinė šventoriaus tvora, tad sudaro vientisą kaimo centrą. Labai patogu susitikti, naujienas aptarti. Bet Diana sako, kad rageliečiai tokie aktyvūs, kad neturi kada apkalbomis dalintis, mieliau renkasi pašokti, padainuoti, vaidinti ar švenčių kartu švęsti. Sako, kai kurie net svečius iš miesto atvykusius namie palikę bibliotekon traukia į renginius ar repeticijas.
Tai tokie tie Rageliai ir jų šventė. Man ten patiko net karčemos griuvėsiai. Sako, ten kažkada ne tik karčemos būta, bet vėliau ir mokytojų bei kitų žmonių gyventa. Sutikau net prisimenančių mano močiutę.
