„Kantičkos“ skamba nuo XIX a.
Giesmėmis sutinka, giesmėmis ir palydi – toks būdavo lietuvio kelias per gyvenimą. Giesmes lietuviai giedojo dar pagoniškais laikais, o krikščionybei įsitvirtinant, bažnytinės giedojimo tradicijos susidūrė ir susipynė su liaudiškomis šaknimis. Tokia pynė nuo Lietuvos krikšto sukosi per penkis šimtus metų, kol mūsų laikams atnešė „kantičkinį“ dainavimą.
Terminas „kantičkos“ lietuvio ausyse ir lūpose skamba nuo XIX a. Juo vadintos giesmių knygos, buvusios pagrindiniu to laikmečio lietuvišku katalikišku giesmynu. Vėliau ir pačios giesmės imtos vadinti „kantičkomis“. Toks termino vartojimas išlikęs iki šių dienų.
Į senąsias giesmes įsilies šiuolaikiniai elementai
Rokiškyje „kantičkas“ atliksiantis choras „Polifonija“ aktyviai propaguoja bažnytinę muziką, drąsiai leidžiasi į naujų formų paieškas ir intriguojančius naujus projektus. Aranžuotas „kantičkas“ choras atlieka įvesdamas daugiabalsiškumą, kuris leidžia skleistis balsams ir atverti melodijos gylį, tačiau nuo senųjų „kantičkų“ ir „tūravojimo“ tai jau nutolęs giedojimo būdas.
Šiam projektui pasirinktos ne tik šiuolaikiškos aranžuotės, bet ir elektroninės muzikos efektai.
Pažintinis ir į žodinį paveldą orientuotas projektas „Kantičkos lietuviškos“ yra edukuojanti iniciatyva, parodanti, su kokia muzika gyveno žmonės vos prieš vieną dvi kartas ir brėžianti senovinėms giesmėms naują kelią – šiuolaikiškiau aranžuotą, gyvybingą, su elektroninės muzikos elementais – sferiniais garsais.
