Šiemetinis susibūrimas ir buvo skirtas daugiausia išėjusiems laisvės gynėjams. Ir tiems, kas žuvo aną naktį, ir tiems, kurie išėjo vėliau. Dažnas prisiminė pernai pavasarį išėjusį buvusį aktyvų sąjūdininką, vėliau rajono merą, visuomenininką Vytautą Masiulį. Istorikė Dijana Meškauskienė perskaitė užrašytus Sauliaus Stanišausko, savo mamos prisiminimus apie 1991 metų sausį.
Keletas susitikimo dalyvių minčių
Diana MEŠKAUSKIENĖ, istorikė. Jei mes nekalbėsim, neprisiminsim, neperduosim jaunajai kartai, prarasim savastį. Tokios patirties mūsų istorijoje buvo.
Tadas BARAUSKAS, Seimo narys. 1989–1991 metais man buvo tik 12–14 metų. Sausio įvykius vėliau dažnai rodydavo po kelis kartus per televiziją, tai jie užsifiksavo. O iš to meto atsimenu, kad sekmadienį ryte pabudau ir mama sako: „Žinai, vis dėlto televizijos bokštą paėmė.“ Atsimenu, kad visi daug kalbėjo. Mokykloje pamokos vyko, bet šnekama per jas buvo daugiausia apie tuos Sausio įvykius. Dabartiniai vaikai tą datą prisimena kaip datą, bet kas už jos stovi, jau šiek tiek nublankę.
Dabar kiekvieną rytą eidamas į darbą praeinu pro buvusio bastiono detales. Kartais atsisuku ir paskaitau. Man tos pavardės – Jazovas (buvęs SSRS gynybos ministras), dar kažkokios – jau nieko nebesako. Todėl reikia apie tai kalbėti ir pasakoti. Jeigu žmogus gimė 1991 metais, jam jau 34-eri, jis jau susiformavusi asmenybė ir privalo viską žinoti.
Algimantas KUOLAS. Vienas iš neseniai išėjusių buvo Vytautas Masiulis, mano geras draugas. Jis tada vadovavo visam būriui Rokiškio žmonių, kurie vykom ginti Lietuvos laisvės. Galiu pasakyti, kad tai didelis Lietuvos patriotas, nuostabus, protingas, sąžiningas žmogus. Per tuos įvykius jis elgėsi labai gražiai, labai ramiai, drąsindamas, nepanikuodamas. Pradėjus prie bokšto šaudyti, nepasimetė, kai visi buvo sukrėsti. Turim nusilenkti ir tuometiniams Aukščiausiosios Tarybos deputatams, kurie buvo viduje, buvo ypač nusiteikę ginti Lietuvą. Jau kas kas, o jie tikrai būtų buvę visi sunaikinti. Ir galiu padėkoti Vytautui Landsbergiui, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui.
Leonas JANKAUSKAS. Šiandien skambinau Petrui Blaževičiui. Jis tuo metu buvo Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas, dabar gyvena Anykščiuose. Jis priminė tokį dalyką, kurio aš nežinojau ar jau pamiršau. Kai meras buvo Vytautas Masiulis, pasikvietė Petrą ir liepė nuvažiuoti į Kauną pas Andrių Dručkų ir kaip kultūros ekspertui apžiūrėti, ką jis ten turi – jau buvo idėja kurti čia muziejų. Petras kaip ekspertas nuvažiavo, pažiūrėjo, tada informavo Masiulį, kad čia verta kurti muziejų. Taip ir įsikūrė jis (Obelių istorijos muziejus – aut. past).
Apie Vytautą Masiulį galėčiau ilgai kalbėti, nes mes kartu atėjom į Sąjūdį ir kartu visą šitą istoriją praėjom. Taip jau išėjo, kad aš jį paprašiau būti Sausio 13-osios brolijos pirmininku, nes vienu metu brolija buvo apleista, niekas nieko neveikė. Jo idėja buvo, kad V. Landsbergis pasirašytų garbės raštus, kartu važiavom. Iš ten yra paskutinė labai graži mūsų nuotrauka pas Vytautą Landsbergį namuose.
Kai mes pirmą kartą laimėjome rajono savivaldybės rinkimus, reikėjo mero. Tada merą rinkdavo rajono taryba. Žiūriu, kam čia iš mūsų reiks meru būti. Vytautas tuo metu buvo statybos inžinierius Žiobiškyje. Skambinu jam. „Kodėl aš?“ Vos prikalbinau. Pasikviečiau į namus, visą vakarą ginčijomės. Šiaip ne taip sutiko ir tapo meru.
Vytautas tapo kolonos, vykusios į Vilnių, vadovu. Aš buvau operatyvinio štabo vadovu. Sukvietėm žmones, suorganizavom autobusus, lipam, žmones sodinam, maistą vežam, ir atsiminiau, kad nepaskyrėm, kas bus vyriausiu. Pasigaunu Vytautą: „Tu būsi vyriausia galva.“ Daug nesiginčijo ir taip tapo vadovu. Tokie laikai buvo. Jokių protokolų, jokių susirinkimų, jokių balsavimų. Ir mane panašiai išrinko operatyvinio štabo vadovu. Susirinko rajono vadovai, prokurorai, milicijos viršininkas, sudarė operatyvinį štabą. O kas bus vadovas? Leonas! Visų mintis „Kad tik ne aš“. O klausimas juk „Būti valstybei ar nebūti“. Ir man toj istorijoj aiškintis, kad, oi, aš nenoriu, jau nebebuvo kaip. Aišku, jokių protokolų nerašėm, nieko. Net nebalsavo niekas, visi tik „Gerai, gerai“ – ir baigta.
Mes, Sąjūdžio žmonės, kartais susitinkam. Bent kas penkerius metus. Ir anksčiau dar skaitydavom išėjusiųjų pavardes. Jau kelintą kartą nebeskaitom, nes išėjusiųjų kur kas daugiau negu likusiųjų.
Tuos sąrašus jau kraupu darosi skaityti. Jeigu rašytume prisiminimus, tai kiekvienas mes kitaip viską dabar įsivaizduojam. Mes kūrėm valstybę, bet kiekvienas truputį kitaip stovėjom, truputį kitą darbą dirbom. Dabar Pavlius Gaigalas parašė knygą, aišku, rašė tai, ką jis pergyveno, ką matė. Mane Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė irgi ragina rašyti. Bet aš negaliu, nes niekaip neįsivaizduoju, kas tą knygą skaitys. Niekas neskaitys. Gaila, bet realybė tokia.
Antanas ŽILINSKAS. Aš pradėsiu nuo tų garbingų Obelių krašto žmonių, kurie mums, tada dar jauniems, davė Lietuvos suvokimą. Turiu omeny Balį Sventicką, šviesaus atminimo gydytoją, tremtinį, Ireną Makuškaitę, Magadano tremtinę, mokytoją lituanistę, kunigą, ilgametį Lukštų kleboną Leonardą Tamašauską, Karagandos tremtinį. Bendraujant su šiais žmonėmis matėsi, koks yra jų sielos kilnumas. Nė vienas iš jų nekalbėjo apie tremtį su pagieža, su keršto troškimu. Jie apskritai nesistengė apie tai kalbėti. Buvo, išgyvenom, iškentėjom. Bendravimas su tokiais žmonėmis yra pati didžiausia pedagogika. Nereikia jokių pamokslų, jokių moralų, jokių aiškinimų. Atsimenu, Makuškaitė man labai gražiai sakydavo: „Mielas mano mokytojau, tu galvoji, kad aš jaučiu neapykantą, o aš žinau, kas mane įdavė, kas už Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ pranešė tiems, kam reikėjo pranešti, kad apšauktų buržuazine nacionaliste, skelbiančia buržuazinio poeto eiles tarp jaunimo.“ Sventickas Balys tais metais jau buvo ligotas žmogus, bet pasakodavo apie savo tremtį, kaip su Krėve šachmatais žaidė, bendravo su Levu Karsavinu.
Dar trumpai prisiminsiu tokį vieną dalyką. Dešimčiai dienų praėjus po Sausio 13-osios, mes vėl buvom kviečiami prie Parlamento budėti kaip Raudonojo Kryžiaus savanoriai. Davė tokias dideles baltas marškas su raudonu kryžium užsivilkti. Ir stoviu prie spaudos kiosko prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Nusivežiau Obelių plakatą, ant didelio kartono nupaišyta vėliava. Eina vilniečiai ir klausia: „Kas čia?“ Sakau: „Čia Obelių barikada.“ „O jūs čia pagelbėsit su tais kryžiais?“ „Gelbėsim, jeigu reikės“, – sakau. Aišku, nieko gelbėti nereikėjo, bet tas vaizdas – vidurnaktis, Vilniaus Gavrošai tempia iš kažkur malkas, kūrenasi lauželiai ir sėdi viena senutė. Klausiu jos: „Kaip čia, tamsta, dabar naktį?“ „Vaikeli, aš Sibirą…“ Nebereikėjo man nieko klausinėti – viskas buvo aišku. O mane taip miegas marina. Nuėjau į gretimą daugiabutį namą. Visi butai uždaryti, tai atsiguliau prie vienų durų, pasidėjau žieminę kepurę po galva ir užmigau. Jeigu būtų pamatę, būtų pagalvoję, kad kažkoks valkata drybso koridoriuj.
Tai tokie liko neužmirštami momentai.
P.S. Pernai tokio susibūrimo metu susikūrė improvizuotas „Sausio 13-osios choras“, kuris savo veiklą dainuodamas anų dienų dainas pratęsė ir šiemet. Buvo ir eilių. Bet svarbiausia tą pavakarį buvo nuoširdumas ir tikėjimas Tėvynės laisve.
