Profesorė daktarė Rasa Pauliukaitė irgi ne pėsčia bei poezijai ne svetima. Ji ne tik žymi chemikė, FTMC funkcinių nanomedžiagų laboratorijos vadovė, bet ir pirmosios Lietuvoje bei pasaulyje eilėraščių apie chemiją knygos „Chemija eiliuotai“ autorė. Apie brolio poetinius bandymus, sako, ilgai nežinojusi, nes jis pats nesigyrė, o ji socialiniais tinklais užsiimti neturinti nei laiko, nei noro. Bet vienas kitas pažįstamas pradėjo užsiminti apie Audriaus eiles, tada ir ji susidomėjo. O kai paskaitė tuos gražia obeliečių tarme parašytus kūrinius, nusprendė, jog juos reikia išleisti. Brolis nesiginčijo, bet ir pats iniciatyvos nelabai rodė – atidavė tuos apie 400 eilėraščių ir žinokis. Rasa Pauliukaitė atrinko iš jų apie 100 ir suguldė knygon.
Knygą iš pradžių norėta pavadinti „Seniokas unt debesia“ (knygoje yra keli eilėraščiai apie tą senioką: „Sėdi seniokas unt debesia,/ Dažų visakiausių prismaišįs…“), bet tokiam pavadinimui niekaip nesisekė nupaišyti viršelio – vis išeidavo pernelyg vaikiškas. Tad pasirinktas neutralesnis, bet taip pat žaismingas pavadinimas „Saulas undarokas“. Dar autoriaus pasislėpė už slapyvardžio – Paulius Audronis. Ir viskas – žaviai lyriškai autoironiška obelietiška šnekta rašomos poezijos knygelė iškeliavo į spaustuvę, o vasaros pabaigoje jau puikavosi ant autoriaus stalo.
O kaip obeliečiai praleis progą pristatyti savo kraštiečio knygą. Prieš keletą metų Obelių bibliotekininkės taip pasikvietė Rasą Pauliukaitę, pasišnekėti apie chemiją ir poeziją, o dabar ir jos brolį, apie kurį bei jo knygą pašnibždom šnekėjo dar per „Obelinę“.
Graži buvo popietė. Su linksmais paskaitymais, kraštiečio bardo Jono Kriauklio dainomis pagal Audriaus eiles, paskui, kai tų pritrūko, ir pagal Gražinos Pitrėnienės poeziją, bibliotekininkių komentarais, draugų ir pažįstamų sveikinimais.
Poeziją Audrius Pauliukas rašo ne tik tarmiškai, bet ir literatūrine kalba. Nuolatiniai jo eilėraščių gyventojai ne tik seniokas ant debesio, bet ir Bėdulis, aukštaitiškas žemaičio Kukučio giminaitis, ir kiti keistai gražūs bei protingi personažai. Dabar Audrius dar pradėjo ir prozą rašyti, pamažu dėlioja mokslinės fantastikos romaną, kol kas neturintį pavadinimo, tad vilties, jog „Saulas undarokas“ ne paskutinė autoriaus knyga, yra nemažai. Jei tik kas pasirūpins leidimu. Beklausant autoriaus susidarė įspūdis, jog jis rašo lengviau ir noriau negu kalba ar rūpinasi, kur tuos savo rašymus padėti.
