„Kai po spektaklio klausiu žmonių, kodėl verkė, dažniausiai išgirstu – iš gerumo. Ar dažnai graudinamės iš gerumo? Nuostabi emocija, kurią sukuria šviesos kupina spektaklio pabaiga, o vėlyvos laimės istorija įkvepia viltį, kad gyvenimas nesibaigia ties 30-mečiu, ir mes galim gauti gražiausias dovanas bet kuriuo metu. Į atnaujinto spektaklio „premjerą” kviečiame Valentino dienos vakarą. O kodėl gi ne? Liongino ir Danutės vėlyvos meilės istorija yra tai, dėl ko žmonės braukia gerumo ašaras, ir po spektaklio išeina pakylėti. Man atrodo, kad jie išsineša viltį, jog nuostabūs dalykai gali nutikti bet kada. Nutikti realiame gyvenime, ne tik filme,” – sako spektaklio režisierė Neringa Danienė.
Keturi nauji aktoriai
Spektaklis atsinaujina, jame vaidins net 4 nauji aktoriai. „Esame be galo dėkingi už kartu nueitą kelią spektaklio vaikams Ugnei ir Dorianui, kurie užaugo, o taip pat aktorėms Godai ir Aušrai, kurių gyvenimo aplinkybės pasikeitė. Tad dabar intensyviai repetuojame su naujais žmonėmis,” – pasakoja režisierė. Naujus vaidmenis kuria Rokiškio teatro aktorės Dalia Veikšienė, Eva Danytė ir jaunieji aktoriai Milda Čeponytė ir Lukas Arūna, savo jėgas jau išbandę kalėdinėje pasakoje „Sniego karalienė”.
Jaunieji aktoriai Lukas ir Milda atsakė į keletą „Gimtojo…“ klausimų
– Ar spektaklis „Sniego karalienė“ buvo pirmoji patirtis teatre? Kokie įspūdžiai?
Lukas: „Sniego karalienė” nebuvo pirmoji patirtis. Esu vaidinęs kitur. Vaidinti “Sniego karalienėje” patiko, susipažinau su naujais žmonėmis, patyriau daug įspūdžių.
Milda: Mokykloje lankiau teatro būrelį. Teko dalyvauti vasaros teatro stovykloje, ten vaidinome „Mažąjį princą“. Sužinojusi apie aktorių atranką į spektaklį „Sniego karalienė“, iš karto paprašiau tėvelių, kad mane užregistruotų. Labai nudžiugau, kai pakvietė vaidinti. Įspūdžiai patys geriausi ir gražiausi.
– Kodėl renkatės teatrą? Kas paskatino?
Lukas: Patinka susipažinti su naujais žmonėmis. Išmokstu daug naujų dalykų. Patiriu daug gerų emocijų. Paskatino mama ir močiutė, jaučiu didelį palaikymą.
Milda: Aš labai myliu teatrą, patinka vaidinti, smagu būti vienoje scenoje su kitais. O į teatrą ateiti paskatino mano mama.
– Vaidinsite spektaklyje apie Lionginą Šepką. Ar jau susidomėjote jo asmenybe? Ar iki šiol apie jį girdėjote?
Lukas: Taip susidomėjau. Iki šiol apie jį nebuvau girdėjęs.
Milda: Esu perskaičiusi straipsnį apie Lionginą Šepką. Dabar planuoju apsilankyti Rokiškio krašto muziejuje ir apžiūrėti Šepkos medžio kūrinius. Iki šiol žinojau tik apie Šepkos parką, kuriame dažnai tenka pasivaikščioti.
– Kas sunkiausia vaidinant, ar jaučiate scenos baimę?
Lukas: Scenos baimės nejaučiu. Sunkiausia nepamiršti žodžių ar jų nesumaišyti.
Milda: Man vaidinant sunkiausia laukti savo vaidmens scenos. Scenos baimė yra, bet susikaupiu ir ją įveikiu. Stengiuosi savo vaidmenį atlikti kuo geriau. O po spektaklio užplūsta pačios geriausios emocijos.
– Koks spektaklis, kurį esate matę, įsiminė? Kodėl?
Lukas: „Daug norėsi, mažai turėsi”, režisierė Drąsutė Jarušauskienė, kadangi buvau šio spektaklio dalimi, jis labiausiai įsiminė.
Milda: Labiausiai – Keistuolių teatro spektaklis vaikams „Aš vejuosi vasarą“. Labai patiko spalvingos dekoracijos, kostiumai ir pati pievos istorija.
Keletas klausimų Neringai Danienei
– Kaip atsinaujinote? Bus keturi nauji aktoriai, bet gal bus ir kažkas daugiau?
– Spektaklis turėjo metų pertrauką, nes reikėjo stipriai atsinaujinti, o pernai niekaip neradome tam laiko. Bet niekada nebuvo minčių jo neberodyti. Visi žinojom, kad rodysim toliau, nes spektaklis turi daug įvertinimų, esame kviečiami vaidinti ir Lietuvoje, ir užsienyje.
Spektaklyje vaidinę vaikai užaugo, o iš Vilniaus važinėjančiai studentei tapo sudėtinga derinti mokslus, darbus ir aktorystę. Pasikeitė ir dar vienos aktorės gyvenimo aplinkybės. Valentino dienos vakarą visi jie sėdės salėje tarp žiūrovų ir pirmą kartą pamatys Šepkos istoriją žiūrovų akimis.
Taigi, intensyviai repetuoja keturi nauji aktoriai. Labai džiaugiuosi, kad atmosfera atsinaujinusiame kolektyve puiki, daug juokiamės, vieni kitiems padedame, padrąsiname. Natūralu, kad kai keičiasi tiek žmonių, spektaklis savaime bus truputį kitoks, nes kiekvienas aktorius atneša savo aurą, temperamentą, vaidybos manierą. Tad kviečiame ir tuos, kurie jau matė „Šepką”. Jau esame “finišo tiesiojoje”, prasideda viso spektaklio „perbėgos” ir jau matau, kaip nauji aktoriai puikiai įsilieja, įneša savo spalvų, prisijaukina personažus. Viskas bus gerai, miegu ramiai.
– Kiek žinau, vyksite į gastroles užsienyje. Kur? Kada? Kodėl būtent su šiuo spektakliu? Ar supras mūsų Šepką užsieniečiai?
– Pirmą rugsėjo savaitgalį „Šepką” rodysime Italijoje, netoli Neapolio, kur gražiame kalnų miestelyje Oliveta Citra vyks tarptautinis teatrų festivalis „SeleTeatro Fest“ . Tai bene seniausias tradicijas turintis teatrinis renginys šalyje, kasmet vykdantis griežtą spektaklių atranką. Festivalyje dalyvauja profesionalios ir mėgėjų teatrų trupės. Skiriami prizai už geriausius pastatymus ir vaidmenis, žiūrovų prizas. Pirmenybė teikiama spektakliams, gvildenantiems socialines temas, todėl mūsų pjesė apie kūrėjo bandymą išgyventi sovietinėje sistemoje jiems tiko. Festivalį organizuojantis italų teatras rudenį dalyvavo mūsų festivalyje „Theater Cluster”. Tačiau tai nereiškia, kad tu automatiškai gausi „atgalinį bilietą”. Komisijai siuntėme net trijų spektaklių įrašus ir kitą medžiagą. Jie pasirinko “Šepką atradau aš”. Vadinasi, suprato(šypsosi – aut. Past.) O jei rimtai, spektaklis jau patikrintas ne viename tarptautiniame festivalyje Lietuvoje, sulaukė sėkmės Maroke. Jis pakankamai vizualus, meniškas, o mūsų aktoriai visuomet sulaukia tiek žiūrovų, tiek ekspertų komplimentų už tikrumą scenoje. Aš, kaip režisierė, Maroke sulaukiau bene paties didžiausio komplimento savo kūrybiniame gyvenime – Udždos universiteto rektorius pasakė, kad aš turiu „trečią akį” kaktoje. Vadinasi, esam radę būdus peržengti kalbos barjerą ir pasiekti žiūrovo sąmonę, emocijas kitais būdais.
– Ačiū.
