Navigacinė sistema pasirodė bejėgė
Pirmiausia leidomės ieškoti to antrojo Audronių kaimo, kurio ir ribos neaiškios. Deja, nei pagal pasakojimus, nei klausinėjant pakeliui išsibarsčiusių sodybų šeimininkų šio kaimo nepavyko rasti. Sukom vienur, kitur – nieko. O ir nedideli kaimai pavadinimais dabar nebežymimi. Ir naujausia navigacinė sistema pasirodė bejėgė – kaimo taip ir neradome. Atrodo, kad tai nebėra kaimas, kokį mes įsivaizduojame, tiesiog viena kita negyvenama troba kažkur laukuose. Taip jau ne kartą pasitaikė.
Pirmieji Audronys – žymaus dailininko šaknys
Pirmasis Audronių kaimas pasibarstęs aplink Obelių spirito varyklą. Jame gyvena nemažai jos darbininkų, vienas kitas ūkininkas. Pas vienus iš jų – ūkininkus Povilą ir Aušrą Ragelius – lankėmės pernai, kai jie Rokiškio rajono žemdirbių konkurse „Pažangiausi metų ūkiai“ pelnė nominaciją už verslo ir žemės ūkio suderinimą.
Kaime gyvena ir daugiau darbščių žmonių, besiverčiančių kas ūkininkavimu, kas šiaip kokiu smulkiu verslu. Obelių bibliotekininkė paminėjo ūkininkę Mirutenkuvienę, Kondratus.
Pirmieji Audronys būtų niekuo neišsiskiriantis kaimas, kurį net sunku identifikuoti, jei ne viena detalė – čia – vieno garsiausių Lietuvos dailininkų Justino Vienožinskio šaknys. Yra išlikusi jo tėviškė, jame įkurtas dailininko muziejus ir, kas labai retai pasitaiko, jame vis dar gyvena dailininko palikuonys – sūnus Vincas ir proanūkis Petras Šiaučiūnas. Dažna viešnia čia ir Zarasuose mokytojaujanti dailininko anūkė Nijolė Šiaučiūnienė.
Todėl nieko nelaukę ir sukame į garsiąją sodybą.
Išlikusi ir klėtis, kur dailininkas gimė
Dideliame name, kurio vieną galą užima dailininko Jus. Vienožinskio memorialinis muziejus, o kitame gyvena jo palikuonys, randame visus. Svečiuojasi ir Zarasuose mokytojaujanti N. Šiaučiūnienė. Sako kartu su kitais mokytojais streikuojanti, tad atvyko padėti sūnui Petrui ir tėvui Vincui.
N. Šiaučiūnienė patikslina enciklopedinius duomenis apie dailininko gimimo vietą. Iš tiesų Just. Vienožinskis gimė visai netoli, buvusiame Mataučiznos vienkiemyje. Tik namo ten nebuvę, taigi dailininkas, kaip ir pirmieji Vienožinskių vaikai, pasaulį išvydo klėtyje. Ji dar išlikusi, tik tame vienkiemyje seniai niekas nebegyvena.
Vėliau dailininko tėvai šalia nusipirko palivarką ir šeima persikėlė į Audronių kaimą. Čia ir augo būsimasis dailininkas, kuris šalia tėvų sodybos buvo pasistatęs ir savo namus. „Tik jie nebeišliko. Sovietmečiu ten buvo Audronių kaimo biblioteka, kultūros namai, o kilus gaisrui viskas sudegė. Teliko akmenų krūva“, – pasakoja N. Šiaučiūnienė.
O dailininko tėvų namai išliko. „Sovietmečiu čia buvo daugiabutis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šeima nusprendė atgauti šiuos namus ir steigti dailininko muziejų. Namus išpirkome. Čia buvo įrengta daug nedidelių butukų, visur pertvaros, teko įdėti daug darbo. Gal dvidešimt metų kūrėm ir remontavom muziejų. Viską, ką uždirbdavome, skyrėme jo remontui“, – sako dailininko anūkė.
Į muziejų iš Vilniaus buvo atgabenti kai kurie menininko daiktai, pianinas, kuriuo jis mėgo skambinti. „Iš pradžių muziejus buvo gausiau lankomas, dabar lankytojų užsuka vis rečiau. Neturime sąlygų čia rengti edukacijas mokiniams, nelabai yra ir kam“, – pastebi N. Šiaučiūnienė. Dailininko sūnui Vincui dėl amžiaus tai jau per sunku, o proanūkis Petras darbo sočiai turi ūkyje.
Avių ūkio neatsisako, nors tai dabar nepelninga
„Nesistengiu vaikytis madų, todėl ir avių ūkio neketinu atsisakyti“, – teigia dailininko proanūkis Petras. Nors jaunajam ūkininkui, laikančiam 250 avių ir įvairių kultūrų auginančiam 70-yje ha, dabar nelengvi laikai. „Dveji metai iš eilės ūkininkams buvo labai blogi. O avis darosi vis sunkiau realizuoti. Anglija, Škotija rinką užkimšo pigia aviena, todėl neturiu kur realizuoti savo ėriukų. Galėčiau jų dabar parduoti 120, tačiau niekam nereikia“, –sako Petras, ūkininkaujantis jau aštuntus metus.
Ūkyje pagalbininkų nėra, viską daro pats. „Labai darbštus, aišku, teko bristi į skolas, pirktis daug šiuolaikiškos brangios technikos, bet be jos nepaūkininkausi“, – pastebi N. Šiaučiūnienė ir priduria, kad šeimai šiuo metu labai sunkūs laikai, slegia skolos.
Jeigu ne vagystė…
Dailininko anūkė sako, kad dabar būtų lengviau, jei prieš kelerius metus nebūtų buvę apvogti. „Tuomet vagys, įsilaužę prieš pat muziejaus atidarymą, išnešė didelę pinigų sumą, skirtą muziejaus langams, daug šeimos vertingų papuošalų, prosenelio smuiką, laimei, paliko paveikslus. Dabar galėtume parduoti tą šeimos auksą ir išbristume iš skolos, bet, nors vagis sugavo, neatgavome beveik nieko. Tik prosenelio smuiką, tiesa, ir tą be futliaro, sugadintu smičiumi. Ir vieną vienintelį žiedą“, – apgailestavo N. Šiaučiūnienė.
Just. Vienožinskis – perkamiausių dailininkų sąrašo viršuje
Klausiu dailininko anūkės, kaip čia atsitiko, kad šeima taip sunkiai verčiasi, nors Just. Vienožinskis yra perkamiausių dailininkų sąrašo penketuke, o pagal kainą jo kūriniai atsiduria trečioje brangiausiųjų vietoje.
Beje, vidutinė aukcionuose parduodamų Just. Vienožinskio paveikslų kaina yra apie 20 000 eurų. Ir tai 2017 m. didžiausias vidurkis. Daugiausia sumokėta už jo paveikslą „Parko tvenkinys su gulbėmis Dačiūnų apylinkėje“ – 33 306,30 euro.
N. Šiaučiūnienė paaiškina, deja, taip jau susiklostė aplinkybės, kad dailininko paveikslai tiesiog ėmė ir „iškeliavo“ iš tiesioginių palikuonių rankų. „Liko kažkiek, bet neparduodame, o ir siūlo juokingai mažai“, – pastebi dailininko anūkė.
Vienas ryškiausių Lietuvos dailės vardų
Nors į dailininko tėviškėje įkurtą muziejų užsuka vis mažiau lankytojų, Just. Vienožinskio vardas tikrai neužmirštas. Ir ne tik aukcionuose. Vilniuje jo vardu pavadinta dailės mokykla, jis laikomas vienu ryškiausių Lietuvos dailės menininkų, nuosekliai plėtojęs postimpresionizmą – XX a. trečiojo dešimtmečio Lietuvos dailėje beveik naują reiškinį. O dailininko kūrybos gerbėjai ir dabar gali aplankyti vaizdingas Dačiūnų apylinkes, kurios buvo jo kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Įsisukęs į įvairius organizacinius reikalus, pedagoginį darbą, Meno mokyklos statybos rūpesčius, dailininkas paprastai tapydavo tik vasaromis grįžęs į tėviškę.
Just. Vienožinskis gimė 1886 m. birželio 29 d. Mokėsi Latvijoje, Mintaujos gimnazijoje, mokslus tęsė Maskvoje, Juchnevičiaus tapybos studijoje. Baigė Krokuvos Imperatoriškąją dailės akademiją. Čia gavo du pagyrimo lapus, tris medalius, penkis kartus buvo siunčiamas į įvairias šalis studijuoti peizažo meno, lankė Vienos, Prahos, Budapešto muziejus. Gavę diplomą ir užsitarnavęs dailininko vardą, 1914 m. grįžo į Lietuvą.
Projektą iš dalies remia
