Apie ištikimybę liaudies menui, modernėjančią visuomenę, galimybes parodyti tai, ką kuria, apie projektus, kurie kažkodėl „nugula stalčiuose“. Apie jaunų naujų talentų paieškas ir apie nebijojimą kurti ir išsaugoti ateinančioms kartoms. Į „Gimtojo Rokiškio“ klausimus apie visa tai atsakė Rokiškio skyriaus tautodailininkams vadovaujanti ūkininkė ir tapytoja Birutė Kairienė.
– Šiek tiek papasakokite apie save kaip kūrėją?
– Esu savamokslė tapytoja. Tapyti pradėjau 2012-aisiais. Pirmoji mano tapybos darbų paroda buvo surengta Vokietijoje. Pamenu, kaip dienos metu slaugydavau ligonius, o naktimis „kalbindavau“ drobę. Kaip skubėdama, pamiršusi visas negandas, pagavusi įkvėpimą nemokšiškai kabindavau dažus ir tiesiogine žodžio prasme klodavau juos ant drobinių porėmių. Grįžusi į kaimą (Rokiškio rajono Kuosių kaimas – aut. past.) paskendau ūkio darbuose. Bet netapyti jau nebegalėjau. Parėjusi iš laukų nuo gyvulių vakarais klausydavausi savitai persipynusio povų ir gervių klyksmo, užsidegdavau žvakes ir prieblandoje tapydavau. Patikdavo tai daryti patamsyje naktimis. Būdavo taip ramu ir gera. Tik aš ir mano mintys. Nejučia išaušdavo rytas ir nuo tapybos, nori nenori, atitraukdavo ūkio darbai. Bet paveikslai dienos šviesoje pasimatydavo kitaip. Būdavo, mėgaujiesi tuo momentu ir pati stebiesi: čia mano darbas? Tai tikrai aš padariau?
– O kaip tapote labiau žinoma, kaip pradėjote rengti parodas?
– Lankyti mano ūkio atvykdavo grupės moksleivių. „Pakalbinę“ paukščius, pajodinėję kumelaite sėsdavom pievelėj su vaikais ir tapydavom. Ant akmenukų, ant lentų, faneros, popierinių vienkartinių lėkštučių. Pamenu, atvyksta grupė vaikų, o edukacijai neturiu ant ko tapyti. Ką išmąstyti? Kieme buvo sukrautos 6 metrų ilgio lentos namui apkalti. Tai lentukę vieną kitą nutempiau į garažą, siaurapjūkliu, šlifuokliu pasidarbavau, ir turėjom dažus kur padėt. Taip pradėjau rengti tapybos edukacinius užsiėmimus, parodas bibliotekose. Tuomet sulaukiau kvietimo darbus pristatyti Rokiškio krašto muziejuje, o 2014-iasiais tuometinė Tautodailininkų sąjungos skyriaus pirmininkė Renata Sarajevienė pakvietė tapti jų organizacijos nariu. Plenere ištapiau Skemuose įkurto dvasinio traukos centro – koplyčios – skliautines lubas ir Antanašės kaimo bendruomenės namų langines.
Per visą tą laikotarpį mano gyvenime daug kas pasikeitė, tačiau ir toliau lankausi rajono bendruomenėse. Kartu tapome, piešiame, rengiame parodas.
Dabar gyvenu Žeimių kaime, šalia Petriošiškio ežero. Kartu su savo antrąja puse įkūrėme veislinių galvijų aberdynų angusų bandą, kieme klykauja povai, gagena žąsys, antys, kudakuoja vištos, gieda gaidžiai, tarška patarškos, išdidžiai žingsniuoja nandu stručiai… Vasarą kieme į visą šį grožį įsilieja vaikų klegesys. Atvyksta grupės ne tik iš Rokiškio. Mes kepame kiaušinienę, tapome, jodinėjame poniukais. Kieme paskęsta ir poetų mintys. Tuo, ką turime gero, galime dalintis.Tik galbūt ne visi drįstame.
– Kiek laiko vadovaujate Rokiškio tautodailininkams? Juk tai – darbas visuomeniniais pagrindais. Ar nesudėtinga užsikrauti papildomą naštą?
– Nuo pernai gruodžio vidurio, kai Krašto muziejuje vyko tautodailininkų jubiliatų kūrybos darbų parodos pristatymas ir rinkome Panevėžio tautodailininkų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininką. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad tautodailininkai vairą patikėjo man.
Kadangi vienas lauke ne karys, tuo pat metu išrinkome ir keturis pavaduotojus:
Alę Gegelevičienę, audimo ir įvairių rankdarbių meistrę, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinę amatininkę, mezgimo, siuvimo ir siuvinėjimo, audimo senųjų amatų puoselėtoją ir šiaip labai aktyvią bei nuoširdžią moterį;
nepailstantį Vidmantą Zakarką, kryždirbystės ir šaučiaus senųjų amatų puoselėtoją; kruopštųjį Igorį Kovalevskį, puodininkystės senojo amato puoselėtoją; Danutę Stočkuvienę, tikrą auksarankę, vilnos vėlimo meistrę.
Tai darbas visuomeniniais pagrindais. Darbas be atlygio. Bet Jūs pasigilinkite, kokį dvasinį peną gauni? Tai daugiau nei atlyginimas. Tai savęs atradimas naujuose veiduose, spalvose, nauja patirtis ir, žinoma, adrenalino dozė. Nesutinku, kad tai yra „papildoma našta“. Jei tai našta, tuomet tai ne tavo kelias. Turi tikėti tuo, ką darai, išgirsti tylą ir tuo garsu dalintis. Turi būti atsidavęs, altruistas.
Pasaulyje daug savanaudiškumo. Žmogus, atrodo, praranda domėjimąsi viskuo, kas nėra susiję su juo pačiu. Dažnai altruistai būna išjuokiami. Man svarbu susiorientuoti gyvenime, vertybių įtampoje, išlaikyti pusiausvyrą tarp asmeninės laimės ir socialinio gėrio.
– Kiek tautodailininkų šiuo metu vienija Rokiškio skyrius? Kurie amatai tarp kuriančiųjų po tautodailininkų vėliava žmonių yra populiariausi? Ir kodėl, kaip manote, imamasi vienokios ar kitokios kūrybinės veiklos?
– Rokiškio rajone yra beveik 60 Tautodailininkų sąjungos narių. Modernėjant technologijoms, mūsų tautodailininkai kuria naują liaudies meną, formuoja jo ateitį, bet lieka ištikimi savo meninei individualybei, lietuvių liaudies meno tradicijoms. Lietuvių liaudies menas turi ilgą, įsimintiną kelią, o mūsų tautodailininkai, būdami išradingi, tikri auksarankiai, be darbo nesėdi. Jie ne tik kuria meninius dirbinius parduoti, bet ir dalyvauja kūrybinėse stovyklose, parodose.
Deja, kartais matau, kaip mugėse lankytojai viliojami kičo suvenyrais bei kitokiais žemo meninio lygio darbeliais. Kyla klausimas, kas laukia mūsų tautodailininkų globalizacijos apsuptyje, kai į rinką patenka daugybė masinės kultūros gaminių? Ateitis parodys, kas buvo vertinga, o kas neturi išliekamosios vertės.
Rokiškio tautodailininkai pasinėrę į audimą, skulptūrą, keramiką, kalvystę, juvelyriką, tapybą, karpinius, pynimus, paprotinius menus. Dabar atgijusi karpinių mada. Mūsų protėviai į savo kūrinius sudėjo tai, ką matė aplinkui: dangų, žvaigždes, gėles, gyvūnus. Taip pat pastebiu atgijusį siuvinėjimą, tobulai į audinį perkeltas lietuviškas gėles – tulpes, našlaites. „Ant bangos“ vėlimas, vilna. Viskas be įmantrybių, labai paprasta ir stilinga. Tautodailininkams, kaip ir visiems menininkams, nestinga visuomenės dėmesio. Kiekvienas iš jų tarsi įsidvasina į savo kūrybos pasaulį.
– Tautinis paveldas, amatų puoselėjimas. Kiek tautodailininkai prie to prisideda?
– Manau, kad reikia skatinti etnokultūros sklaidą mūsų rajone. Ja turi pasirūpinti patys liaudies kūrėjai. Jeigu esi tautodailininkas, tai ir vykdyk tą misiją iš kartos į kartą. Didelį ačiū žemai nusilenkus už indėlį etnokultūrai reikia sakyti Rokiškio krašto muziejaus kolektyvui. Jų rengiamose amatų šventėse visuomet dalyvauja mūsų tautodailininkai su įvairiausiais senoviniais amatais. Liaudies menas yra visų menų pradžia, juk senovėje nebuvo profesionalų.
Jeigu pats kūrėjas nebūtų savo kūrybos rodęs, o tik laikęs ją po devyniais užraktais, kas apie jį būtų žinojęs?
Mes gyvename iš to, ką uždirbame, o gyvename duodami. Dosnumas reikalauja pasiaukojimo, todėl ieškome, kaip padovanoti Jums savo laiko. Planuojame aktyviai įsilieti į rajono bendruomenes, rengti įvairias edukacines programas, norime atrasti naujų kūrybinių talentų. Labai norisi vaikams patrauklių vakaronių, norisi drauge žaisti liaudies žaidimus, gaminti, ragauti nacionalinius patiekalus. Aktyviau ir plačiau apimant rengti drožybos, tapybos, audimo, siuvinėjimo, keramikos, kalvystės būrelius. Ir nesvarbu, kad dalis lankiusiųjų prie to nebegrįš. Jie jau turės supratimą apie tikrąjį liaudies meną.
Mes nepaversime žmonių menininkais, bet galbūt išlavės jų skonis ir į kičą nesižvalgys.
Esame dosnūs, norime dalintis tuo, ką turime, bet šiandieną mus pažaboja materialusis pasaulis. Ne kiekvienas kuriantis gali pasidalyti savo kūryba su visuomene. Tiesiog nėra lėšų. Atrodo, mes tokie svarbūs, apie mus reikia kalbėti, o sunkiai skinamės kelius į viešąją erdvę. Teikiami projektai dažnai lieka dulkėti stalčiuose.
Betgi turime stiprią komandą, nuostabius, atsidavusius, aktyvius ir kūrybingus menininkus, tęsiančius senųjų amatų tradicijas. Tikiu, kad neišnyksime, kad rasime pagalbininkų ir rėmėjų.
– Vasarį tautodailininkai ruošiasi ataskaitinei parodai. Kuo žadate nustebinti šiemet? Kada paroda pradės veikti?
– Kovo 1– 26 dienomis Krašto muziejaus baltojoje salėje vyks Rokiškio tautodailininkų kūrybos darbų ataskaitinė paroda. Šventinis parodos uždarymas – kovo 22 d.16 val. Kaip ir kasmet, šiemet salėje paliksime dalelę savęs, leisime mus iš arčiau apžiūrėti, pačiupinėti,bet prašome nenužiūrėti ir nenučiupinėti…
Projektą iš dalies remia
