Meilė ne šiaip išgalvota
Taigi, Gandrinės jau nebėra snieguota šventė, kai gandro kojos raudo nuo šalčio. O gandrai nelaukė, kol ateis šventė ir kai kur (gal jau matėte?) sugrįžo gerokai anksčiau. Ar sunkus buvo jų kelias namo?
Gandrams visada skiriame ypatingą dėmesį, nes jie – mūsų, lietuviški paukščiai! Meilė ir pagarba jiems – ne šiaip sugalvota, o užgyventa ir nuoširdi. Žiūrėk, vos pamatęs pirmą sugrįžusį gandrą, dažnas pamiršta savo metus, savo padėtį visuomenėje ir skuba šia žinia dalintis su visais.
Iš žiemaviečių skrenda pusantro mėnesio
Lietuvos gandrai iš žiemaviečių prie didžiųjų Tanganjikos, Viktorijos ežerų, Pietų Afrikoje skrenda pusantro mėnesio. Pradžioje jie keliauja palei Nilą, po to pro Sinajaus pusiasalį suka į Mažąją Aziją (Turkiją), iš čia pro Bulgariją, Ukrainą, aplenkdami Karpatų kalnus skuba į Lietuvą. Pakeliui jie retai sustoja, nors yra tradicinės poilsio ir maitinimosi vietos.
Gandras Ispanijoje, gandrienė – Pietų Afrikos Respublikoje
Pavasarį paukščiai lekia nedideliais pulkeliais, o būdami netoliese namų pasklinda kas sau ir plasnoja net pavieniui. Vienos poros nariai retai kada žiemoja vienoje vietoje, todėl jų sugrįžimo terminai gali labai skirtis. Štai Vokietijoje palydoviniais siųstuvėliais paženklinta gandrų pora žiemodavo kas sau: gandras Ispanijoje, gandrienė – net Pietų Afrikos Respublikoje. Suprantama, patinėlis į lizdą grįždavo mėnesiu anksčiau ir laukdavo savo gandrienės.
Poros ilgaamžės
Gandrų poros ilgaamžės – jei visi paukščiai gyventų laimingai, jų santuoka nenutrūktų 10–12 metų. Ištikimybė, savo namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas – sugrįžęs pirmas paukštis akylai saugo lizdą ir laukia kito savo poros nario. Parlėkus antram gandrui, jie sveikina vienas kitą ir nesiskiria iki pat išlėkimo rudenį. Pavasarį juos įprasta matyti tupinčius greta, susiglaudusius, vienas kitam snapais tvarkančius plunksnas.
Sutarties ženklas – vežimo ratas ar akėčios
Mūsų draugystė su gandrais negalima be geros mūsų valios. Tokios valios ženklas, kaip rašė profesorius Tada Ivanauskas, „tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, o šios sutarties ženklu eina senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį ar ant stogo. Tad mūsų paukštis, pamatęs tą ženklą, tikrai žino, kad jam čia nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai žiūri į po juo tiūsiančius žmones.“
Gandralizdžiai nuo neatmenamų laikų būdavo įrengiami žmonių ar sukami pačių paukščių tik dvejose vietose – ant stogų ir medžiuose. Tik vėliau, pokaryje, naikinant kaimus ir sodybų medžius, paukščiams teko rinktis kur perėti: ant elektros stulpų, kaminų, vandentiekio bokštų. Šiuo metu ant elektros stulpų peri daugiau kaip pusė visų Lietuvos gandrų.
Lizdui geriausias gyvas medis
Paskutiniu metu vis daugiau lizdų pagrindų (gandralizdžių) keliama į medžius, ant stogų. Atrodo, kad žmonės juos nori turėti savo sodybose, todėl tam ruošiasi atsakingai.
Lizdui geriausia parinkti tvirtą, žalią (gyvą) medį. Lizdas tarnaus dešimtmečius, todėl jam vietą parinkime atsakingai – ne ant plonų šakų, o ant tvirto kamieno. Lizdo pamatui daromas apie 120 centimetrų skersmens metalinis pagrindas, o jo neturint – kalamas iš medžio ir tvirtinamas metaliniais strypais ar viela. Lizdo pagrindas išpinamas šakomis, apdedamas velėnomis. Vėliau paukščiai savo namus įsiruoš, kaip norės.
Gandro lizdo nereikia kelti į tuopas ar kitus trumpaamžius, lengvai lūžtančius medžius. Lizdas keliamas pietinėje medžio kamieno pusėje taip, kad paukščiams būtų patogu įskristi į savo namus. Jeigu nėra tinkamo medžio lizdui iškelti, tam tinka 7–8 metrų aukščio stulpas (geriau gelžbetoninis) su viršuje pritvirtintu metaliniu lizdo pagrindu.
Selemonas PALTANAVIČIUS
